Knyga „Simonis Starovolsci Tractatus tres <...>“

 

Knygos autorius – Lietuvos ir Lenkijos rašytojas, istorikas, Krokuvos kanauninkas Simonas Starovolskis (lot. Simon Starovolscius, lenk. Szymon Starowolski, 1588–1656). Gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, netoli Lietuvos Brastos. Paauglystėje tarnavo Lenkijos kanclerio Jono Zamoiskio (Jan Zamoyski, apie 1570–1619) dvare, Zamoiskių giminės atstovams dedikavo kelias savo lotyniškai rašytas knygas. Lydėjo jaunuosius kunigaikščius Ostrogiškius kelionėje po Europą. Po to tarnavo Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) sekretoriumi ir istoriku. Studijavo Krokuvos universitete, vėliau ten dėstė. Buvo Sapiegų šeimos mokytoju. Aplankė Italiją, Vokietiją, Nyderlandus. Vėliau dirbo Potockiams. 1639 m. tapo kunigu. Sukaupė didelę biblioteką. 

Knygas rašė daugiausia lotyniškai, leido jas dažniausiai Krokuvoje. Buvo eruditas, daug kūrė, paliko beveik 70 darbų, nors jo veikalai nėra originalūs, tai – labiau kompiliacijos. Sukūrė daugybę panegirikų. Rašydamas pamokslus, sekė Petru Skarga (lot. Petrus Scarga, lenk. Piotr Skarga, 1536–1612). XVII–XVIII a. S. Starovolskio darbai buvo tikrai populiarūs, daug jų buvo išleista pakartotinai. Kai kurios knygos išverstos į rusų ir lenkų kalbas. Gyvenimo pabaigoje išleido „Monumenta Sarmatarum“ – 1 900 antkapinių tekstų iš visos Abiejų Tautų Respublikos ir net užsienio tekstų rinktinę.

Knygą „Simonis Starovolsci Tractatus tres <...>“ sudaro trys atskiri S. Starovolskio kūriniai, išleisti kartu. Veikalas „Polonia“ pirmą kartą publikuotas Kelne 1632 metais. Tai yra papildytas Martyno Kromerio (Marcin Kromer, 1512–1589) „De origine et rebus gestis Polonorum“ perdirbinys, tarytum geopolitinė Abiejų Tautų Respublikos enciklopedija. Čia atsispindi autoriaus kritika daug ydų turinčiai lenkų bajorijai, pabrėžiama, kad valstybei reikia reformų. Kūrinys dedikuotas popiežiui Urbonui VIII (1623–1644). Knyga yra ir tarsi Abiejų Tautų Respublikos meno paminklų katalogo prototipas. „Polonia“ buvo perleista 1652, 1656 ir 1733–1734 metais. Lietuva, Rusia, Žemaitija ir Livonija kūrinyje traktuojamos kaip Lenkijos plačiąja prasme dalys. Paeiliui knygoje aprašyta Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija ir Lietuva (Vilniaus, Trakų, Brastos vaivadijos, Baltoji Rusia – Naugarduko, Mstislavlio, Vitebsko, Minsko, Polocko, Smolensko vaivadijos), tada – Prūsija, Pomeranija, Mazovija, Žemaitija (atskirai nuo Lietuvos), Livonija. Toliau aprašomas lenkų charakteris, bajorijos privilegijos, teisė ir statutai, vasalai, religija, kariuomenė ir kt. Knygos pabaigoje pridedamas vokiškas Prūsijos karalystės žemėlapis – tik tos dalies, kuri yra išsidėsčiusi aplink Abiejų Tautų Respublikos žemes. Žemėlapio pavadinimas pateiktas transparante su kaligrafiškai užrašytomis raidėmis ir Prūsijos karalystės herbu su karaliaus karūna. Transparantą laiko putas (it. putto – „berniukas“) ir berniukas karys. 

Antrąją knygą leidinyje „Sarmatiae“ autorius dedikavo Lietuvos didžiajam etmonui ir Vilniaus vaivadai Jonui Karoliui Chodkevičiui, sakydamas, kad jis vertas būti nemirtingas. Ši knyga – tai garsių 133 karių biografijų rinktinė, pirmą kartą išleista Kelne 1630 metais. Ja siekta prikelti Abiejų Tautų Respublikos bajorijos riterišką dvasią. Knyga pradedama dedikacija Brastos vaivadai Jonui Eustachijui Tiškevičiui (1571–1631). Po to pateikiamos garsių karvedžių ir karių biografijos: senųjų Lenkijos kunigaikščių ir karalių iš Piastų dinastijos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (1377–1381, 1382/1386–1434), Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto (1392/1401–1430), Žygimanto Kęstutaičio (1432–1440), Lenkijos didikų Tenčinskių, Ostrorogų, Lanskoronskių, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kazimiero Jogailaičio (1447–1492), Žygimanto Senojo (1506–1548), Stepono Batoro (1576–1586), kelių Ostrogiškių, kunigaikščio Mykolo Glinskio (apie 1460–1534), septynių Radvilų, Lietuvos didžiojo etmono Stanislovo Kiškos († 1513/1514), Sanguškų, Pacų, Višnioveckių, Chodkevičių, Sapiegų, Zbaraskių, Zamoiskių, Potockių, Koreckių ir kitų.  

„Scriptorum“ pirmą kartą pasirodė 1625 m. Frankfurte prie Maino. Tai geriausias S. Starovolskio biografinis darbas. 1627 m. buvo papildytas ir išleistas Venecijoje. Šis kūrinys turėjo būti lenkų tautos darbų literatūros ir mokslo srityse dokumentacija, įrodymas, kad lenkų vaidmuo Europos kultūrinėje bendruomenėje yra ne prastesnis nei kitų tautų. Čia įdėtos net ne šimto, o maždaug dviejų šimtų kultūros, mokslo veikėjų – dvasininkų ir pasauliečių – biografijos. Tiesa, šiame kūrinyje esama daug netikslumų, tuščios vėlyvojo humanizmo frazeologijos. Minėtinus knygoje asmenis autorius atrinko gana atsitiktinai, beveik neįtraukė ne katalikų. Nepaisant trūkumų, šis darbas S. Starovolskį pavertė pirmuoju lenkų biografu ir bibliografu. Veikalas dar buvo perleistas 1641, 1644, 1744 metais. Knygoje yra tokių šviesuolių, kaip kardinolo Stanislovo Hozijaus (lot. Stanislaus Hosius, lenk. Stanisław Hozjusz, 1504–1579), Gniezno arkivyskupo Jono Laskio (Jan Łaski, 1455–1531), vyskupo, istoriko Martyno Kromerio (Marcin Kromer, 1512–1589), istoriko Jono Dlugošo (Jan Długosz, 1415–1480), humanisto Luko Gurnickio (Łukasz Górnicki, 1527–1603), istoriko Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski, 1547–1593), astronomo Mikalojaus Koperniko (lot. Nicolaus Copernicus, lenk. Mikołaj Kopernik, 1473–1543), pamokslininko, Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos ir kt., biografijos. 1970 m. Krokuvoje pasirodė knygos vertimas į lenkų kalbą.

Leidinys yra be įrišimo, viršelio. Dalį „Polonia“ puošia kuklios baroko stilistikos atsklanda. Pavadinimas išryškintas skirtingais, skoningais, kukliais šriftais. „Scriptorum“ antrajame lape yra atsklanda-grafikos piešinys: angeliukų laikomas debesis, kurio centre – spinduliuojantis hebrajiškas užrašas tetragramatonas „Jahvė“. Šio leidinio pabaiga neišliko – trūksta paskutinių puslapių. 

Knygą Valdovų rūmams padovanojo vienas autoritetingiausių Lietuvos istorikų, Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Mečislovas Jučas (1926–2019). Šiandien galime stebėti įdomų reiškinį – asmeninių bibliotekų „institucionalizavimą“, tai yra jų perdavimą bibliotekoms ir muziejams. 2009 m. pradėjęs veikti Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai nuo pat pradžių ėmė kaupti išskirtinę biblioteką. Laikui bėgant, daug Lietuvos istorikų ir archeologų muziejaus bibliotekai perdavė savo asmenines bibliotekas. Tarp jų – ir Mečislovas Jučas, 409 knygų ir straipsnių autorius, vienas iškiliausių ir produktyviausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojų, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius, habilituotas daktaras. Parašė mokslo darbų apie Žalgirio mūšį, XVII a. inventorius Lietuvoje, Lietuvos metraščius, valstiečių istoriją, Lietuvos ir Lenkijos uniją, krikščionybės istoriją Lietuvoje. Kai kurie jo veikalai išversti į užsienio kalbas. Profesorius muziejui perleido beveik 1 000 knygų, iš kurių 20 išleista Prūsijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje XVII a. viduryje – XIX a. pradžioje. M. Jučas nėra vienintelis, muziejui dovanojęs senųjų knygų, bet visgi būtent jis 2015 m. perdavė vertingiausią leidinių (kaip eksponatų) kolekciją. 

Aptariamas leidinys prieinamas muziejaus lankytojams, jis eksponuojamas Barokinėje valdovo bibliotekoje. Ši patalpa yra labai simboliška ir svarbi Lietuvos bibliofilijos istorijai, nes, tikėtina, čia savo knygas laikė Lietuvos didieji kunigaikščiai. Būtent šiuose rūmuose savo biblioteką turėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1544/1548–1572), bene pirmasis tikras Lietuvos bibliofilas, su kuriuo siejamos bibliofilijos mūsų šalyje ištakos.