Publikuota 20230313
Aktualu iki 2023-03-19
XIV a. pab. – XV a. pr.
Geležis, kalimas
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1180.
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 179/2225 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“).
2002 m. atliekant Vilniaus Žemutinės pilies pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinius tyrimus aptiktas geležinis pentinis kirvis. Ašmenys kiek aplūžę, vėduoklės formos. Įmova ovali, pentis tiesia nugarėle. Bendras penties su įmova ilgis 10 cm, įmovos skersmuo 3,2 cm, aukštis 2–4,5 cm; penties aukštis 3,5–6,5 cm, storis 1–0,3 cm.
Iki šiol netyla tyrėjų diskusijos dėl kai kurių kirvių tipų paskirties. Neaišku, kiek jų buvo naudojama dirbant, o kiek kariaujant, galbūt tas pats kirvis tiko abiem atvejais. Įvertinant kirvio savybes lengvai išskiriami grynai darbiniai ar kovos kirviai. Nors šis Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktas kirvis atrodo pakankamai universalus, vis dėlto kai kurių tyrėjų nuomone turėtų priklausyti kovinių kirvių grupei. Šį teiginį pagrindžia ir kituose archeologijos objektuose rasti tam pačiam tipui priskiriami kirviai, siejami su karių palaidojimais, taip pat analogiškos, bet ornamentuotos tokių kirvių galvos. Lietuvos ir kitų baltų genčių uždaruose archeologijos kompleksuose šie kirviai randami ir kartu su kitais mirusiam kariui priklausiusiais ginklais. Archeologas Arvydas Malonaitis spėja, kad kai kuriems šio tipo kirviams būdingas vadinamasis „dantis“ užpakalinėje liemens vietoje, kur liemens linija „lūžta“ link ašmenų, gali būti socialinę savininko padėtį išreiškiantis elementas. Analogišką „dantį“ turi ir čia aprašomas kirvis, taigi remiantis šiomis prielaidomis galima teigti, kad jis greičiausiai turėjo ir kovinę paskirtį.
Žemutinės pilies teritorijoje rastas kirvis priklauso antrojo tipo plačiaašmeniams kirviams pagal A. Malonaitį ir A2 tipui pagal Marį Atgazį (Māris Atgāzis). Šio tipo dirbiniai datuojami XIII–XIV a. ir plačiausiai paplitę Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, prūsų bei vakarinėse rytų slavų žemėse ir laikomi Rytų Baltijos regiono meistrų kūriniais. Manoma, kad šio tipo genezė siekė XI a. ir kai kuriais atvejais siejama su skandinavų įtaka. Tiesa, šiuo atveju galima kalbėti apie baltų pasaulio įtaką bendram kultūriniam Baltijos jūros regionui. Nors panašių ankstyvesnių kirvių aptinkama ir Skandinavijoje, gerokai didesnis jų kiekis baltų žemėse leidžia kelti būtent tokią prielaidą.
Medžiagą parengė Paulius Bugys
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Atgāzis M. Tuvcīņas ieroči senajā Latvijā 10.–13. gadsimtā, Riga, 2019.
Brūzis R. Tuvcīņas ieroči Latvijā 14.–16. gadsimtā, Riga, 2016.
Malonaitis A. „XIV–XVI a. kirviai: kai kurie pavidalo bruožai“, in: Istorija, 2011, Nr. 82, p. 3–13.
