XVII a.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 metų archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 45.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 15/1008 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė
2002 m. atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje, šlapiame, durpingame sluoksnyje aptiktas XVII a. pr. rentininis šulinys. Šio šulinio viduje rastas gulsčias, beveik sveikas kubilas. Jį sudaro iš pušies medienos pagamintas 3 dalių dugnas, 21 šulas, du iš jų prailginti, su išpjautomis apvaliomis skylėmis galuose. Kubilą juosė 4 lankai, pagaminti iš trikampiu pjūviu skeltų, nenužievintų ąžuolo šakų. Pagal viršutinės dalies konstrukciją išskiriami šių tipų šuleliniai indai: ausekliai su ąsomis lazdai perkišti, rankiukės su rankena rykui pakelti ir šuleliniai kibirai. Jie skyrėsi savo tūriu, aukščiu, pločiu ir viršutinės dalies konfigūracija. Atsižvelgiant į viršutinės dalies tipą, šulinyje aptiktas kubilas priskirtinas prie auseklių.
Neaišku, kaip šis beveik sveikas kubilas atsidūrė šulinio dugne. Pagal kubilo matmenis buvo apskaičiuotas kubilo tūris – 87 litrai. Sunkiai įtikėtina, kad tokios didelės talpos indas būtų naudojamas kaip kibiras vandeniui semti. Taip pat atmestina versija, kad kubilas buvo išmestas kaip nereikalingas rakandas. Toks kiekis geros būklės pušies medienos geriau tiktų kitoms buitinėms reikmėms, juo labiau kad archeologų rasta medžiaga vaizdžiai iliustruoja, kaip panaudoti daiktai įgyja antrinę funkciją – statinės pritaikomos kaip drenažo šulinėliai, iš nereikalingo statinės dangčio pagaminama žaidimo lenta. Galbūt tai maistui sandėliuoti skirtas kubilas? Toks būdas šaltame šulinio vandenyje ilgą laiką išsaugoti maisto produktus buvo populiarus Lietuvos kaimuose iki pat XX a. vidurio. Tikėtina, kad išlūžus kubilo rankenoms jis liko šulinio dugne.
Per daugiau kaip 20 metų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekamus archeologinius tyrimus surinkta gausi medinių radinių grupė. Joje vyrauja šulelinių indų dalys. Šis faktas rodo, kad šulelinė tara buvo itin svarbi kasdienėje buityje. Atlikus beveik trečdalio surinktų medinių radinių medienos rūšies analizę, nustatyta, kad šulelinių indų šulams ir dugnams gaminti daugiausia buvo naudojama pušies mediena, lankams naudota įvairesnė mediena – ąžuolas, uosis, lazdynas. Kubilininkystėje spygliuočių mediena dominuoja ir kitų šalių archeologiniuose kompleksuose – Viduramžių ir Naujųjų laikų sluoksniuose egliniai šuleliai sudarė nuo 80 (Liubeko miesto rinkinyje) iki 100 proc. (Konstanco rinkinyje) visų rastų šulų. Įvairios konstrukcijos šuleliniai indai buvo plačiai naudojami kaip tara grūdams, miltams laikyti, maisto produktams saugoti, prekėms gabenti, taip pat kaip drenažiniai šulinėliai.
Nors šulelinė tara buvo plačiai paplitusi Europoje iki pat XX a. vidurio, toks išlikęs sveikas kubilas auseklis, datuojamas XVII a., Lietuvos archeologinėje medžiagoje pirmas. Šis radinys neabejotinai papildys Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinių radinių ekspoziciją. Tai bus puikus XVII a. dvaro buitį ir nykstantį šulelinių indų amatą – kubilininkystę iliustruojantis eksponatas.
Medžiagą parengė Deimantė Baubaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Kaminskaitė I. „XIII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus žemutinėje pilyje“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sudarė L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 195–237.
Baubaitė D. „XVII a. kubilo restauravimas“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 10–11.
Baubaitė D. „Restoration of a 17th century Tub from archaeological excavations in the territory of Vilnius Lover castle“, in: Synthesis of art and science in conservation: trends and achievements (The 9th baltic states tiennal restorers‘ meeting preprints), editor dr. J. Senvaitienė, Vilnius, 2011, p. 213–215.
