Publikuota 20230227
Aktualu iki 2023-03-05
XIV a. pab. – XV a. pr.
Geležis, kalimas
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 942.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 118/2164 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Per 2003 m. Vilniaus Žemutinės pilies pietinio korpuso prieigų archeologinius tyrimus XIV a. antra puse datuojamame sluoksnyje rastas netaisyklingos formos, 5,9 x 4,2–6,6 cm dydžio grandinių šarvų fragmentas. Jis sudarytas iš 12 eilių apskritų grandelių, kurių skersmuo 0,9 cm, vielutės storis 0,2 centimetro.
Šarvai iš geležinių grandelių atsirado vėliau už kai kurias plokštelinių šarvų rūšis. Europoje grandiniai šarvai, kaip atskiras tipas ar pagalbinė šarvų detalė, itin svarbų vaidmenų karyboje atliko apie 1500 metus. Visai teisėtai jie gali būti vadinami pagrindiniu bei populiariausiu šarvų tipu ir Europoje, ir Azijoje. Iki šiol grandinių šarvų atsiradimą gaubia paslapties šydas. Neaišku, kur ir kada tiksliai šis tipas atsirado. Spėjama, kad minėto tipo šarvus pradėjo naudoti keltai, iš kurių juos perėmė Šventosios Romos imperijos kariai, jie buvo žinomi kaip lorica hamata. Šiuo metu seniausiu šio tipo šarvų pavyzdžiu laikomi žiedmarškės fragmentai iš Jortspringo (Danija), datuojami 350 m. pr. Kristų. Gerai nuo pjaunamųjų ginklų smūgių saugantys grandiniai šarvai buvo naudojami ir pėstininkų, ir kavalerijos. Šių šarvų lankstumas ir elastingumas nulėmė tai, kad jie pradėti plačiau naudoti – kaip papildoma fragmentiška apsauga. Dėl ganėtinai sudėtingo gamybos būdo šio tipo šarvai ankstyvaisiais Viduramžiais buvo gana reti ir naudojami karo vadų bei diduomenės. XIII a. pradžioje atsirado naujas grandinių šarvų gamybos būdas, gerokai palengvinęs meistrų darbą ir atpiginęs produkciją. Tvirtinama kniedė žiedmarškėje pereidavo per abu suplotus žiedelių galus, o pancirio žiedeliai buvo tvirtinami vienu dygliu (kniede), įstatytu viename žiedelio gale. Vienu plaktuko smūgiu arba replėmis dyglys būdavo įkalamas į kitą suplotą žiedelio galą. Šis tvirtinimo būdas buvo paprastesnis ir greitesnis negu žiedmarškių. Kalamas dyglys kartais nulinkdavo arba ne visada gerai įeidavo į kitą žiedelio galą, todėl taip sutvirtinti žiedeliai būdavo ne tokie patvarūs ir dažniau išbyrėdavo. Nepaisant to, šie šarvai plačiai paplito dėl mažesnės negu žiedmarškės kainos, greitesnio gamybos proceso ir mažesnio svorio. Europoje grandinių šarvų klestėjimo periodas datuojamas nuo 1066 iki 1250 metų. Vėlyvaisiais Viduramžiais pradėjus mažiau naudoti žiedmarškes, atskiros jų detalės tvirtintos ant pošarvio, kad uždengtų plokštinių šarvų neapsaugotas kūno vietas.
Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasto grandinių šarvų fragmento žiedeliai ganėtinai gerai išlikę – galima gerai įžiūrėti jų tvirtinimo būdą. Grandelių „užraktas“ yra būdingas vėlyvųjų Viduramžių žiedmarškėms. Ryškiai matyti, kad iš vienos pusės įtvirtintas dyglys perkaltas per kitą žiedelio galą, taip pat kad jų skersmuo gana nedidelis (9 mm), o viela šiek tiek storesnė už ankstyvųjų grandinių šarvų. Įdomi ir simetriška fragmento forma, iš kurios galima pasakyti, kad šis šarvų gabalėlis tikriausiai nebuvo grandinių marškinių dalis. Panašu, kad tai pradėtos, bet nebaigtos šarvų detalės fragmentas arba dalis, skirta plokštiniais šarvais neuždengtai vietai dengti.
Medžiagą parengė Paulius Bugys
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Blair C. European Armour, circa 1066 to circa 1700, London, 1958.
Burgess E. M. „The Mail-Maker’s Technique“, in: The Antiquaries Journal, Vol. XXXIII, London, 1953, p. 48–55.
Oakeshott E. A Knight and His Armor, London, 1964.
Sim D. „Roman Chain-Mail: Experiments to Reproduce the Techniques of Manufacture“, in: Britannia, vol. 28, ed. W. Bowden, 1997, p. 359–371.
Williams A. R. „The Manufacture of Mail in Medieval Europe: A Technical Note“, in: Gladius, t. 15, 1980, p. 105–134.
