Publikuota 20230213
Aktualu iki 2023-02-19
XVI a. I p.
Oda
Matmenys: susiūtų pusbačių aukštis – apie 8 cm, plotis – apie 8 cm, ilgis – apie 23 cm
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės Pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., radinių inv. Nr. 872, 894, 897, 1031, 1041, 1089, 1152/2, 1313.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 1070/15598 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
Odos morfologinius tyrimus atliko Jurgita Kalėjienė, pluošto tyrimus atliko restauravimo technologė dr. Medeina Steponavičiūtė.
1996 m. atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorėje buvo rasta latrina – bokštelis, naudotas kaip tualetas, o kartu – ir kaip buitinių atliekų duobė. Čia buvo aptikta daugiau kaip 1000 vnt. archeologinių odinių dirbinių, kurių didžiąją dalį sudaro avalynės detalės ir jų fragmentai, datuojami XVI a. pirma puse. Komplekse vyrauja pusbačiai – avalynė, kurios šoneliai siekia kulkšnį. Išanalizavus visų pusbačių konstrukciją, buvo išskirti bent keturi jų modeliai. Kai kurie šios avalynės modeliai prabangūs, sudėtingos konstrukcijos, jų gamybai panaudotos įvežtinės medžiagos.
https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/auliukinis-su-praplatinta-noseles-dalimi
Kiti pietinio korpuso latrinoje aptiktos avalynės modeliai – paprastesni. Vieni tokių yra šone suvarstomi pusbačiai. Šios pusbačių poros išlikusios tik batviršių detalės – visos jos išpjautos iš ožkos odos. Išviršinėms detalėms naudota kiek storesnė ožkos oda, kurios storis 1,8–2 mm, vidinėms – plonesnė, jos storis 1,4–1,6 mm. Apačios detalės neišliko, tačiau remiantis bendromis tendencijomis galima teigti, kad jos buvo išpjautos iš galvijų odos. Atlikus išlikusių siūlų fragmentų tyrimus nustatyta, kad avalynės detalės buvo susiūtos augalinės kilmės pluoštu, kuris dėl didelio suirimo laipsnio tiksliau nebuvo identifikuotas.
Minėtoje latrinoje buvo surasta mažiausiai 23 vnt. šone suvarstomų pusbačių pusporių liekanų. Tokios avalynės batviršį dažnai sudarė skirtingas detalių skaičius, skyrėsi jų jungimo vietos. Detalių skaičių paprastai nulemdavo odos taupymas: tose vietose, kur nepavykdavo detalių išpjauti iš vientiso odos gabalo, buvo panaudojami įdurai. Visi šone suvarstomi pusbačiai prie kojos buvo tvirtinami batraiščiu, vidinėje kojos pusėje. Akučių, skirtų batraiščiui įverti, skaičius priklausė nuo pusbačio šonelio aukščio. Aptariamame avalynės komplekse vyravo pusbačiai, kuriuose buvo po keturias akutes.
Atliekant archeologinius tyrimus šone suvarstomų pusbačių liekanų aptikta ne tik Žemutinės pilies teritorijoje, bet ir įvairiose Vilniaus vietose, taip pat kituose Lietuvos miestuose. Europoje šio modelio avalynė buvo populiari XIII–XV a., tačiau mūsų regione toks apavas buvo siuvamas ir avimas kur kas ilgiau, net iki XVI ar XVII amžiaus.
Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Archeologinė avalynė XII–XVIII. Archaeological footwear in the 12th–18th centuries. Parodos katalogas / Exhibition catalogue, sud. / comp. S. Ardavičiūtė-Ramanauskienė, V. Steponaitis, Vilnius, 2020.
Goubitz O., Van Driel-Murray C., Groenman van Waateringe W. Stepping Through Time: Archaeological Footwear from Prehistoric Times until 1800, Zwolle, 2007.
Puškorius A., Kalėjienė J. „XVI a. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų dvariškių avalynė“, in: Lietuvos pilys, t. 1, 2005, p. 56–67.
Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, Vilnius, 2007, t. 30, p. 229–256.
