Vaistinės indeliai

Aktualu iki 2012-08-05

XVI a. vid.–XVII a. pr.
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 metais, radinių inv. Nr. 453, 463. Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinių inv. Nr. 382 (X rūsys), Nr. 69, 70 (S rūsys).

XVI a. Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai turėjo galimybę sulaukti labai įvairios medicininės pagalbos. Savo paslaugas siūlė liaudies medikai (žiniuoniai, būrėjai, pribuvėjos), chirurgai bei barzdaskučiai, vaistininkai ir, žinoma, diplomuoti gydytojai.

Miestiečius aptarnavo vietiniai Vilniaus vaistininkai (minimi ne mažiau kaip 24 asmenys), o didikai ir Jo didenybė karalius dažniausiai kviesdavosi užsienio farmacininkus, kurie neretai likdavo gyventi Vilniuje. Šie asmenys priklausė įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenų dvarams ir paslaugas teikė savo patronams ir jų šeimoms. Todėl greičiausiai užsienio farmacininkai mieste vaistinių neteikė. Manoma, kad pirmoji miesto vaistinė veikė nuo 1506 metų, kai vaistininkas ir alchemikas Aleksandras Balinskis ją iš Krokuvos perkėlė į Vilnių. Dar yra žinių, kad apie tą laikotarpį ir šiek tiek vėliau Žygimantas Senasis iš tiesų suteikė privilegiją vienai vaistinei Vilniuje veikti. Tad XVI a. pradžią galima laikyti vaistinių atsiradimu.

Vaistininkai ruošdavo tvarsčius, gamindavo tepalus ir balzamus. Į tepalų sudėtį įeidavo ne tik keliasdešimties pavadinimų žolelių, uogų, šaknų, bet ir šiandien netikėti komponentai: voratinkliai, sliekai, katino, šuns taukai, pakaruoklio kraujas ir pan. Panašių „vaistų“ buvo galima ir nusipirkti vaistinėje – žvėrių taukų, gyvačių nuodų, džiovintų varlių, pakaruoklių, ožkų, elnių ir kitokių žvėrių kraujo. Čia buvo parduodamos retos prekės iš užsienio – rašalas, muilas, o nuo XVIII a. pradžios vaistinėse buvo leista prekiauti alkoholiu ir tabaku gydomaisiais tikslais.

Kaip atrodė to meto vaistinė iliustruoja gausi ikonografinė medžiaga. Ši įstaiga būdavo apstatyta lentynomis, pilnomis įvairių indų ir indelių, kolbų, buteliukų, statinaičių, dėžučių su materia medica.

Vaistinės interjeras XVI a. raižiniuose:
Hieronymus Brunschwig, Medicinarius…, Strassburg, 1505.
Gualterius Ryff, New kochbuch, für die Krancken, Frankfurt, 1545.
http://ars.sciencedirect.com/content/image/1-s2.0-S0378874106001644-gr3.jpg

Apie atskiros vaistinės egzistavimą Valdovų rūmuose rašytinių duomenų nėra, tačiau šaltiniuose minimi su Vilniaus pilimis susiję vaistininkai. „Aptiekoriaus“ vardas minimas 1393 m. Jogailos dokumentuose – čia minimas aptiekorius Andriejus. Jis, matyt, gyveno Jogailos dvare. Tas pats vaistininkas Andriejus aprūpindavo ir sergančią Vytauto žmoną. Gerai žinomi Aleksandro Jogailaičio, karalienės Bonos ir Žygimanto Augusto dvaruose dirbę farmacininkai. Mažiau žinių turima apie Žygimanto Senojo, jo pirmosios žmonos, Žygimanto Augusto žmonų ir seserų, Stepono Batoro bei Zigmanto Vazos dvarų vaistininkus.

Į rūmus atvykstantys vaistininkai savo produktus ar jau paruoštus vaistus, tepalus bei aliejus galėjo atsinešti indeliuose, kuriuos archeologai randa visoje Žemutinės pilies teritorijoje. Tai nedideli, 6–10 cm aukščio, plonasieniai indeliai, viduje padengti žalia ar ruda glazūra. Molinių dangtelių šios puodynėlės neturėjo, tačiau galėjo būti užkišamos mediniu ar vaško kamščiu, užrišami odos ar medžiagos skiaute.

2004 metais archeologai, tyrinėdami Valdovų rūmų X ir S rūsių latrinas (tualetus), be kitų radinių aptiko ir nemažai tokių indelių vaistams. Iš S rūsio juodos žemės sluoksnio paimtame mėginyje buvo rasta žmogaus parazitų kiaušinėlių. Susiejant šiuos du faktus, iškyla klausimas, ar gali būti, kad šie indeliai į tokią ypatingą vietą buvo nusinešti gydomaisiais tikslais ir vėliau, pasibaigus vaistams, tiesiog išmesti?

Medžiagą parengė Sigita Venckūnienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), sud. D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007.
Meškauskas J. „Medicina senovės Lietuvoje ir vėlesniais laikais“, in: Naujasis židinys- Aidai, Nr. 2.
http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=7438:is&catid=408:3-gegu-birelis&Itemid=463
Paknys M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006.
Ragauskienė R. „Vaistininkai XVI a. Vilniuje“, in: Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 7, p. 29–54, Vilnius, 2007.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Auskaras

20240415

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje seniausi auskarai datuojami XIII–XIV amžiumi. Jie buvo gaminami lankelio formos su 1–3 kabučiais ir pagal konstrukciją skirstomi į tris tipus: žiedinius, kilpinius ir klaustuko formos.

Plačiau

Publikuota: 2012-07-30 Atnaujinta: 2012-07-30 09:59
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika