XIV a. pab.–XV a. pr.
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, radinių inv. Nr. 3684, 7611, 8016, 8429, 8430, 8431, 9860, 9275.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 324/4757, 316/4749, 322/4755, 315/4748, 313/4746, 320/4753, 317/4750; Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 246/1682 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
XIII amžiuje atsiradęs sagos ir kilpos derinys tapo svarbiu impulsu naujoms drabužių dizaino idėjoms. Naująjį išradimą į Europą atnešė kryžiuočiai, grįždami iš žygių Rytuose. Žinoma, ne jie patys jas išrado, tiesiog „išlaisvino“ turkų ir mongolų idėją.
Prancūzai greitai suvokė mažos sagos galią ir 1250 m. įkūrė Sagų gamintojų gildiją, turinčią išskirtinę teisę gaminti sagas. Vilniuje Sagų gamintojų cechas įsikūrė tik XVII a. Sagų gamintojų produkcija buvo skirta tik aristokratams, todėl sagos buvo puošnios, gamintos iš sidabro, sidabruoto aukso ir net aukso. Jų būta įvairių dydžių ir formų: rutuliukų, kriaušių, ovalo ar agrasto pavidalo. Paprastiems žmonėms buvo uždrausta puoštis sagomis, net jei jie ir galėjo sau tai leisti finansiškai. Galų gale saga tapo ištaigingo gyvenimo simboliu ir gana stipriai išreikštu – sagos naudotos ne vien rūbo susegimui, bet ir puošimui.
Iki XIV a. sagų populiarumas sparčiai didėjo, puošeivos pradėjo reikalauti tūkstančių sagų ir joms tinkančių kilpelių, o siuvėjai siūti eilių eiles vienodų sagučių ant vieno rūbo. Prancūzija vis dar išlaikė sagų sostinės vardą ir Sagų gamintojų gildija sparčiai gamino sagas apsiaustams, suknelėms, marškiniams ir viskam, kam atrodė reikalinga. Apsirengimas ir nusirengimas tapo nuobodžiu darbu, tad atsirado nauja „profesija“ – profesionalūs rengėjai.
Europa taip „išprotėjo“ dėl sagų, kad net Bažnyčia į tai įsitraukė, paskelbdama jas „velnio žabangomis“. 1520 m. Prancūzijos karalius Pranciškus I, vykdamas į susitikimą su Anglijos karaliumi Henriku VIII, savo rūbus papuošė 13 600 auksinių sagučių ir buvo nustebintas, išvydęs pastarąjį taip pat visą nusagstytą sagomis.
XIV a. damų suknelės, puoštos sagomis (B. Brauno ir F. Schneiderio piešiniai, XIX a.):
http://www.siue.edu/COSTUMES/images/PLATE18AX.JPG
http://www.siue.edu/COSTUMES/images/PLATE19BX.JPG
Sagomis apsiūti XVI a. didikų rūbai (B. Brauno ir F. Schneiderio piešiniai, XIX a.):
Prancūzijos karalius Pranciškus I (1494–1547), Elžbieta, Prancūzijos karaliaus Henriko II dukra (1545–1568) ir dofinas Pranciškus II (1544–1560):
http://www.siue.edu/COSTUMES/images/PLATE43AX.JPG
XVI a. puošeivos (B. Brauno ir F. Schneiderio piešiniai, XIX a.):
Navaros karalius Henrikas d‘Albretas (1505–1555) ir Omalio kunigaikštis Klodas Lotaringietis (1496–1550).
http://www.siue.edu/COSTUMES/images/PLATE43DX.JPG
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Žygimanto Vazos portretas (Simonas Bogušovičius, 1611–1613 m., Lvovo nacionalinė dailės galerija)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai nenusileido Europos puošeivoms. Iškalbingas Jonušo Radvilos sagų sąrašas:
6 naujos didelės aukso sagos su rubinais ir vienu deimantu viršuje
17 mažesnių rubino sagų
12 didelių rubino sagų
4 didelės rubino sagos
6 didelės plokščios sagos su deimantais ir turkiais
13 rubino sagų
24 turkio sagutės
33 koralų sagos
12 plokščių auksuoto sidabro sagų su turkiais
ir t.t.
Jonušas Radvila maždaug 1654 m. (nežinomo dailininko paveikslas):
Brangiomis sagomis puikavosi net smulkesni bajorai. Antai Ašmenos pavieto vėliavininkas Kazimieras Deltuviškis turėjo geltono atlaso žiponą su dviem tuzinais smaragdais puoštų auksinių sagų. Vilniaus burmistro Stepono Lebedičiaus apdaruose puikavosi 9 auksuoto sidabro, 18 tuščiavidurių auksuotų, du tuzinus smulkių liedintų ir kitokių sagučių.
Pirmosios Lietuvoje randamos sagos buvo liejamos iš metalų lydinio, sidabro, kartais auksuotu paviršiumi, įvairaus dydžio nuo smulkių (6 mm skersmens) iki stambių (36 mm skersmens), rutuliuko, lašo formos, suploto ar pailginto rutulio formos. Puošnesnės sagos būdavo ornamentuojamos smulkių granulių ar suktų juostelių raštu, stilizuotais motyvais, ypač puošnios būdavo ažūrinės sagos ar pagražintos pusbrangiais akmenimis. Daugelis šių gaminių atspindi itin aukštą Lietuvos auksakalių profesinį lygį.
Vitebsko kašteliono Mikalojaus Volskio apranga (nežinomo dailininko paveikslas, XVII a. pr.):
Medžiagą parengė Sigita Venckūnienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003.
Guzevičiūtė R. Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), Vilnius, 2001.
