Siuvėjo įrankiai – adata ir antpirštis

Aktualu iki 2012-11-04

XV–XVI a. vid. (antpirštis)
XVI–XVII a. (adata)
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, radinių inv. Nr. 2950 (adata), 9446 (antpirštis).
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 294/2032; 203/2248 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Pirmosios siuvimo adatos buvo gaminamos iš vario, sidabro ar bronzos, jos buvo storos ir sunkios, tiko tik susiūti dideliems medžiagos ar odos gabalams. Tobulai plonas ir tvirtas plienines adatas Europa XI a. perėmė iš arabų, tuo metu valdžiusių Ispaniją. Arabų meistrai žinojo naujų plieno lydymo būdų, garsiuose Damasko ir Toledo kalvystės centruose gamino aukštos kokybės ginklus ir kitus metalo dirbinius, kuriuos platino Europoje.

XV amžiuje išvaryti iš Ispanijos, arabai su savimi išsinešė ir žinias apie adatų gaminimą. Europiečiams ir toliau teko jas pirkti iš atvykusių arabų pirklių arba užsisakyti prastesnius dirbinėlius pas vietinius kalvius. Šie iš geležies lakšto iškirpdavo reikiamo dydžio ir ilgio gabalus, kuriuos kaldavo ir susukdavo iki reikiamo storio. Galiukus smailindavo rankomis, o suploję kitą galą ir pradūrę jame skylę padarydavo ąseles. Šio ilgo ir sunkaus rankų darbo rezultatas – grubios, prastos kokybės ir netinkamos smulkiems siuvimo darbams ar siuvinėjimui adatos. Tik XVII a. Europos amatininkai išmoko gaminti kokybiškas „arabiškąsias“ adatas.

Adatų gamyba (Josto Amano (Jost Amman), Hanso Sachso (Hans Sachs) graviūra iš Eygentliche Beschreibung aller Stände auff Erden, hoher und nidriger, geistlicher und weltlicher, aller Künsten, Handwercken und Händeln..., 1559–1591):

http://www.gutenberg.org/files/10940/10940-h/images/fig222.png

Nepaisant sunkaus geros adatos kelio į Europą, tai buvo perkamas ir reikalingas daiktelis ne tik profesionaliems siuvėjams, bet ir visoms panelėms, kurios nešiodavosi adatas su siūlais savo krepšeliuose kur beeitų arba siuvinėdavo namuose. Atsiradus plonai adatai, buvo galima susiūti smulkias detales, tai smarkiai pakeitė to meto rūbų modeliavimą bei madas.

Siuvimo antpirštis greičiausiai atsirado ir „keliavo“ per amžius kartu su adata, padėdamas siuvėjui išspausti adatą per storą audinį ar odą. Kaip ir adatos, iki XVIII a. jie buvo gaminami rankomis liejant metalą į formeles ar iš cilindru susukto metalo lakštelio, ant jo priliejant viršūnę ir eilutėmis iškalinėjant duobutes.

1568 metų graviūra, vaizduojanti antpirščių gamintojus (Josto Amano (Jost Amman), Hanso Sachso (Hans Sachs) graviūra iš Eygentliche Beschreibung aller Stände auff Erden, hoher und nidriger, geistlicher und weltlicher, aller Künsten, Handwercken und Händeln...):

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/e/e3/Fingerhueter-1568.png

Nežinia, ar Vilniaus mieste būta amatininkų, kaldinusių įvairius siuvimo įrankius, tačiau įvairiais metais vykdytų archeologinių tyrimų radiniai leidžia spręsti, kad Žemutinės pilies siuvėjai ir siuvėjos tikrai naudojo tiek adatas, tiek antpirščius. Miestiečių namų ūkio apskaitos knygose palikti įrašai apie iš pirklių pirktas adatas siuvimui ir siuvinėjimui taip pat nekelia abejonių dėl vietos panelių pomėgio siuvinėti.

Medžiagą parengė Sigita Venckūnienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Guzevičiūtė R. Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), Vilnius, 2001.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sud. A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius, 2001.
Interneto prieiga: http://www.alshindagah.com/janfeb2006/history.html (žiūrėta 2012 10 03)

Publikuota: 2012-10-29 Atnaujinta: 2012-10-26 09:06
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika