XIV–XV a.
Medis (eglė)
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2003–2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 6030.
Konservavo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 88/243 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Medžio rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė
Lietuvoje yra nedaug paminklų, kuriems dirvožemis ir aukštas gruntinis vanduo sudaro tinkamas sąlygas archeologinei medienai išlikti. Tačiau ir tokiose vietose užsikonservuoja tik pastatų liekanos – dažniausiai randamos apatinės (po žeme arba šiek tiek aukščiau negu žemė buvusios) jų dalys, o stogų konstrukcijų detalių, dangos fragmentų per archeologinius tyrimus aptinkama labai retai. Pavieniai žinomi radiniai dažnai yra tokie fragmentiški, kad iš jų negalima rekonstruoti buvusių detalių dydžio arba jų funkcijos.
Rekonstruojant stogus, kelios dėmesio vertos stogų konstrukcijų detalės rastos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Viena jų aptikta per 2004 m. tyrimus XIV–XV a. riba datuojamame sluoksnyje. Tai pailgas, 88 cm ilgio ir 4–7 cm pločio medinis dirbinys, kurio galas užlenktas buku (apie 115°) kampu. Apatinėje dalyje, ties dirbinio viduriu, 47,5 cm nuo tiesiojo galo yra iki 2,5 cm gylio įkirtimas, skirtas užkabinti ant sijos arba grebėsto. Įdomu tai, kad šios detalės ilgoji dalis yra išpjauta iš eglės kamieno apatinės dalies, o trumpoji (25 cm ilgio) – iš šoninės šaknies.
Analogiškų, tik XII a. datuojamų radinių aptikta Novgorode. Rusų archeologai juos interpretuoja kaip latakų atramas, arba kitaip vadinamas „vištas“. Jų nuomone, tokios detalės buvo įterpiamos ir pritvirtinamos tarp viršutinio rąsto ir stogo sijos taip sudarant latakų atramas. Apie panašios, tačiau jau kiek kitokios konstrukcijos latakų atramas žinoma iš Vokietijos etnografinės medžiagos. O rusų pastatuose matyti, kad ant aptariamosios stogo konstrukcijos detalės, arba vadinamosios „vištos“, buvo dedami išskaptuoti pusrąsčiai ir į juos įremiamos stogo dangos lentos. Susidaręs kampas tarp pastarųjų lentų ir pusrąsčio ar kitais atvejais lentos galėjo atlikti ir latako funkciją. Tačiau, sprendžiant iš Araišių (Latvija) IX–X a. archeologinės medžiagos ir pastatų rekonstrukcijų, taip pat Švedijos, Suomijos, Baltarusijos ir iš kai kurių Rusijos teritorijų (Karelijos, Salymo) etnografinės medžiagos, matyti, kad, neatsižvelgiant į naudojamas statybines medžiagas (nedidelio skersmens horizontaliai ir vertikaliai sudėtus rąstelius arba pusrąsčius, lentas, įremtas į išskaptuotą pusrąstį ar lentą, bei įvairias šių medžiagų variacijas), tokių konstrukcinių detalių pagrindinė paskirtis greičiausiai buvo sutvirtinti stogo dangą.
Taigi, kaip matome, šis medinis radinys suteikia naujų vertingų duomenų apie medinių pastatų stogų konstrukciją, o ateityje kartu su kitais panašaus pobūdžio radiniais, tikėkimės, padės rekonstruoti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje stovėjusių pastatų stogų aukštį arba šlaitų nuolydį.
Medžiagą parengė Augustina Kurilienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Apals J. „Über die Entwicklung eines Blockbautyps im Ostbalticum“, in: Archaeologia Baltica, vol. 4, Vilnius, 2000, p. 149–160.
Āraišu arheoloģiskais muzejparks: ceļvedis / Latvijas Nacionālais vēstures muzejs, teksts J. Apals, Rīga, 2008.
Ellenberg H. Bauernhaus und Landschaft in ökologischer und historischer Sicht, Stuttgart, 1990.
Faradjeva N. N. „Buildings at the Troitsky excavations“, in: The Archaeology of Medieval Novgorod, vol. 2: Wood Use in Medieval Novgorod, ed. M. A. Brisbane, J. G. Hather, Oxford, 2007, p. 62–105.
Рябцев Ю. С. История русской культуры 11–17 веков: художественная жизнь и быт 11–17 веков, Москва, 1997.
Салымский край, ред. Г. П. Вызгалов, Екатеринбург, 2000.
Традиционное жилище народов России: XIX – начало XX в., ред. Л. Н. Чижикова, Москва, 1997.
