Karnizinė čerpė (stiegė)

Karnizinė čerpė (stiegė)
Aktualu iki 2013-09-01

XV a.–XVI a. pr.
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 3649.
Konservavo Aušra Lukaitytė (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Vienos iš puošniausių gotikinių stogų detalių buvo karnizinės čerpės. Tai stogo karnizinę dalį puošusios plokščios čerpės su profiliuotais galais. Čerpės apatinės dalies „iškarpytas“ galas baigiasi trimis į šonus ir apačią nukreiptais spygliais.

Daugumos Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje aptiktų šio tipo čerpių fragmentų apatinė (matoma) dalis dengta tamsiai ruda glazūra. Viršutinė čerpių dalis būdavo uždengiama aukščiau sudėtomis čerpėmis ir neglazūruojama. Rasta ir perdegusių šio tipo čerpių fragmentų. Tačiau jų nėra daug, todėl galima tik spėlioti, ar tai gaisre nukentėjusios, ar gamybos metu specialiai taip išdegtos čerpės.

Atliekant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimus neaptikta visiškai išlikusių šio tipo čerpių. Neaiškus čerpės ilgis. Virš profiliuotos dalies čerpės plotis siekia apie 15,6 cm, storis 2–2,7 cm.

Tokių čerpių rasta per 1984 m. Vilniaus arkikatedros šiaurinės navos tyrimus. Kvadratinio pastato presbiterijos ir abiejų šoninių koplyčių griuvenose, be kitų radinių, aptikta ir glazūruotų čerpių. Manoma, kad jos galėjo puošti šį statinį jau XIV a. pabaigoje.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje pirmi tokie radiniai aptikti 1994 m. prie rūmų pietvakarinio kampo ir šiaurės vakarų korpuso kampiniame rūsyje. Ties rūmų pietvakariniu kampu, tarp rūmų ir Šv. Kazimiero koplyčios, karnizinių čerpių fragmentų rasta ir 2002, 2004–2006 metais. Jie aptikti XVI a. pab.–XVII a. pr. sluoksniuose. Karnizinių čerpių fragmentų, kurių dalis buvo padengta ruda glazūra, rasta 2002 ir 2005–2009 m. į šiaurę nuo rūmų XV a.–XVI a. pr. sluoksniuose. Karnizinių rudai ir žaliai glazūruotų čerpių nuolaužų 2003 m. aptikta į pietus nuo gotikinių rūmų įrengto tvenkinio pylimo viršutinėje dalyje, kartu su XV a. 3 ketv. gotikiniais kokliais. Greičiausiai XV a. gotikinės krosnys ir glazūra dengtos čerpės puošė tuos pačius rezidencinius-reprezentacinius pastatus, stovėjusius Ankstyvosios mūrinės pilies vidiniame kieme.

Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989, p. 121, pav. 121, p. 136, lent. 132:36.
Ožalas E., Zaveckienė E. „XV a. gotikiniai plokštiniai kokliai ir jų radimvietės Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 343–345.
Rackevičius G. „Vilniaus Aukštutinės pilies stogai XV a. pradžioje“, in: Iš baltų kultūros istorijos, Vilnius, 2000, p. 42–43.
Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 1999, p. 68–69, il. 96.
Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 156.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2013-08-26 Atnaujinta: 2013-08-23 15:38
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika