Kaurų kriauklelė

Kaurų kriauklelė
Aktualu iki 2013-11-17

XVI a.–XVII a. pr.
Dydis 1,65 x 1,2 x 0,75 cm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1991 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 196.

Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų išoriniame kieme, į pietus nuo D rūsio, rasta kaurų kriauklelė. Kauras (hindi kauri) – jūrinis moliuskas iš Cypraea genties. Jų aptinkama tropinėse Indijos ir Ramiojo vandenynų srityse. Nuo seno kaurai paplitę įvairiose pasaulio šalyse ir dažniausiai būdavo naudojami kaip pinigai, papuošalai, amuletai, taip pat ritualiniais tikslais.

Dauguvos upės baseino didžiuoju prekybos keliu kaurų patekdavo į Livoniją, o iš ten – į Lietuvą, ypač į jos šiaurinę dalį. Anksčiausiai jų galėjo pasirodyti XI a. (Pavirvytės kapinyno duomenys).

Rasta tiek pavienių kaurų, tiek vėriniuose kartu su kabučiais, kryželiais, žvangučiais, karoliais, įvijėlėmis moterų, vaikų ir vyrų kapuose. Taip pat aptikta apyrankė-amuletas su šia kriauklele (Dubingių piliavietės bažnyčios palaidojimai, XVI a.).

Valdovų rūmų teritorijoje rastos kriauklės blogojoje pusėje yra rombo formos 0,55 x 0,3 cm dydžio skylutė. Todėl manoma, kad kriauklė galėjo būti vėrinio arba apyrankės dalis, o galbūt būdavo nešiojama kaip puošybinis elementas arba amuletas.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Kuncevičius A., Laužikas R. „Dubingių bažnyčia piliavietėje“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais, Vilnius, 2005.
Svetikas E. Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, Vilnius, 2003.
Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.–XV a., t. 1: Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, Vilnius, 2009.
Vaškevičiūtė I., Cholodinskienė A. Pavirvytės kapinynas (X–XIII amžiai), Vilnius, 2008. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Marsas ir Venera

Marsas ir Venera

20251103

Po 64 metų Romos gaisro imperatorius Neronas (54–68) pradėjo didžiules statybas ant Eskvilino kalvos. Didingo komplekso svarbiausiu statiniu tapo Aukso rūmai (lot. Domus Aurea), kurių puošybai gausiai naudotas auksas, o sienos ir lubos buvo dekoruotos stiuko lipdiniais ir freskomis. Tačiau vos po kelerių metų mirus Neronui statybos darbai buvo sustabdyti. Didžiulis kompleksas su rūmais ir kitais pastatais palaipsniui užstatytas, o Aukso rūmai atsidūrė po žeme. Tik XV a. pabaigoje juos naujai atrado Renesanso dailininkai, kurie tyrinėjo ir kopijavo antikines freskas. Vėlesniais amžiais susidomėjimas šiomis freskomis tik didėjo.
 
XVIII a. aštuntame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 Aukso rūmų sieninės tapybos vaizdai.

 

Plačiau

Publikuota: 2013-11-11 Atnaujinta: 2013-11-08 16:57
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika