XVI a.
Vilnonis veltinis, šilkiniai siūlai
Dydis ∅ 33,5 x 16 x 0,2 cm
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., radinio inv. Nr. 739.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 431/10151 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Mikrocheminę ir morfologinę pluoštų analizę atliko restauravimo technologė dr. Laima Grabauskaitė (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)
Skrybėlės liekanos rastos 1996 m. atliekant archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso bokšte – latrinoje. Latrinos buvo naudojamos ne tik kaip tualetai, bet ir kaip šiukšlių šachtos. Jų dugne kaupėsi buitinės atliekos, sulūžę ar sunešioti daiktai. Bokštas kaip latrina funkcionavo beveik šimtmetį, jame rasta renesansinių XVI a. pirmos pusės koklių, XVI a. pirma puse–XVI a. antra puse datuotos avalynės. Archeologinių tyrimų duomenimis, XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje rūmus rekonstruojant, o vėliau perstatant baroko stiliumi, didinant privačius valdovo apartamentus ir pietiniam rūmų fasadui tapus reprezentaciniam, bokštas buvo rekonstruotas į jau barokinių rūmų laiptinę. Skrybėlė greičiausiai buvo pamesta arba sunešiota ir išmesta. Archeologų rasta skrybėlė – vienintelis taip gerai išlikęs tekstilinis galvos apdangalas, rastas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus.
Skrybėlė netipinė – ne pagaminta iš vientiso velto veltinio, o sukirpta ir susiūta iš tamsiai rudo fetro – geros kokybės plono tankaus veltinio. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta įvairių veltinio fragmentų, tačiau šis, naudotas skrybėlei pasiūti, išsiskiria savo kokybe. Skrybėlės konstrukcija sudaryta iš atskirų – viršaus, šono ir krašto – dalių. Jos kraštas taip pat nevientisas, sukirptas iš keturių detalių. Atrodo, kad tai antrinio tekstilės panaudojimo pavyzdys. Visos skrybėlės dalys susiūtos šilkiniais siūlais. Skrybėlės kraštai vidutinio dydžio, pakaušio dalis suapvalinta, šiek tiek išgaubta. Puošybos elementų nerasta. Pagal vyraujančias XVI a. madas tokio tipo skrybėlė priskirtina vyriškam kostiumui, o kadangi ji pagaminta iš brangių ir kokybiškų medžiagų, galima manyti, kad tai buvo dvariškio galvos apdangalas.
XVI a. galvos apdangalai buvo reikšmingi vyro kostiumo elementai, jie nešioti ir uždarose patalpose. Be ypač populiarių kepurių, tuo laikotarpiu buvo nešiojami gobtuvai ir bene būdingiausi renesanso galvos apdangalai – beretės. Šimtmečio pradžioje Lietuvos didikai ant ilgų plaukų retkarčiais dėdavosi ir skrybėles. Rūmuose skrybėlė tapo instrumentu, kuriuo dvariškis galėjo išreikšti subtiliausius santykių niuansus. Kaip jis nusiimdavo skrybėlę, kaip ją laikydavo rankose, kaip žemai lenkdavosi – visa tai rodė jo išsiauklėjimą. Žinoma, kad tuo laikotarpiu Vilniuje prekiauta skrybėlėmis, matyt, gabentomis iš Vakarų. Tai skatino naujų jų atmainų plitimą. Skrybėlės kraštai būdavo pakeliami priekyje, iš šono ar iš galo – priklausė nuo vietos tradicijų. Jas puošdavo sidabru ir auksu siuvinėtais galionais, kailiu, dažniau – viena ar keliomis stručių plunksnomis.
Skrybėlės ypač išpopuliarėjo XVI a. pabaigoje–XVII amžiuje. Jomis mėgo puoštis ir Vazų dinastijos valdovai.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Bacciarelli_-_Zygmunt_III.jpeg
http://lietuvai.lt/wiki/Vaizdas:Wladislaus_IV_of_Poland.PNG
Medžiagą parengė Deimantė Baubaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Guzevičiūtė R. Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), Vilnius, 2001.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010.
Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003.
Eksponatas publikuotas:
Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 123, pav. 77
