XV a. pr.
Arbaleto strėlės ilgis 355 mm, skersmuo – 13 mm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietų korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. M. 122.
Konservavo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. O 94/212 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų fonduose sukaupta gausi radinių, atspindinčių XIV–XV a. karybą, kolekcija. Joje yra ne vienas išskirtinis radinys, tarp jų – ir keli mediniai. Muziejaus ekspoziciją puošia ir kelios XIV–XV a. arbaleto strėlės. Tai unikalūs archeologiniai radiniai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.
Lietuvoje iki 2003 m. rastos tik dvi arbaleto strėlės. Viena iš jų buvo aptikta 1960 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje šalia Šv. Onos bažnyčios, kita – 1978 m. Trakuose.
Net dvi sveikos strėlės rastos 2003 m. į pietus nuo Ankstyvosios mūrinės pilies. Dar viena sveika strėlė aptikta 2004 m. į šiaurę nuo Ankstyvosios mūrinės pilies.
Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad strėlės buvo gaminamos iš ąžuolo ir uosio. Pirmiausia būdavo išdrožiama pati strėlė. Paskui nusmailinamas strėlės kotelio pirmagalys, ant kurio vėliau užmaunamas strėlės antgalis. Būdavo sutrumpinamas ir kitas strėlės kotelio galas, norint strėlei suteikti reikiamą svorio centrą. Pats galas dar būdavo ir paploninamas, kad tilptų tarp arbaleto riešuto ragų, laikančių templę. Strėlių mediniai koteliai būdavo šlifuojami specialiu šlifavimo įrankiu, pagamintu iš smiltainio ir turėjusiu kotelio storio išilginį griovelį. Įmovinį strėlės antgalį prieš užmaunant ant kotelio, jo įmova būdavo užkaitinama. Įkaitinta įmova vėsdama susitraukdavo ir tvirtai susijungdavo su mediniu koteliu.
Dalis archeologų rastų įmovinių strėlių antgalių buvo su išlikusia medinio kotelio mediena. Kai kurių strėlių kotelių medienos rūšių tyrimai atskleidė, iš kokios medienos buvo pagamintos strėlės. Strėlių koteliams gaminti naudotas ąžuolas (36,5 proc. kotelių) ir spygliuočiai: kėnis (27,3 proc.), pušis (18,2 proc.), eglė (9 proc.).
Viena iš 2003 m. aptiktų sveikų strėlių buvo pagaminta iš kėnio. Jos galas, ant kurio turėtų būti užmautas įmovinis antgalis, nusmailintas. Kitas galas paplonintas, kad tilptų tarp arbaleto riešuto ragų.
Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Pukienė R. „Archeologinių radinių medienos rūšies tyrimai“ in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 28–29.
Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies XIII–XVI a. radinių medienos rūšys“, in: Lietuvos pilys, t. 4, Vilnius, 2008, p. 95–111.
Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2002, p. 44–56.
Rackevičius G. „Arbaletas Lietuvoje pilių tyrimo duomenimis“, in: Lietuvos pilių archeologija, Klaipėda, 2001, p. 231–250.
Rackevičius G. „Arbaleto strėlės (Vilniaus bei Trakų strėlių palyginamoji analizė)“, in: Lietuvos archeologija, t. 18, Vilnius, 1999, p. 165–173.
Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 58, il. 72, 73.
