Raudona gelumbė

Aktualu iki 2014-02-09

XV a.
Vilna, dažiklis – marena
Išlikęs dydis 5,7 x 3,3 x 6,55 cm
Blaževičius P., Gendrėnas G., Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. tyrimai, Vilnius, 2006, radinio inv. Nr. Kt 12
Konservavo Deimantė Baubaitė (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Tekstilę tyrė ir pluoštinę sudėtį bei dažiklį nustatė Laima Grabauskaitė (Prano Gudyno restauravimo centras)

Vilniaus Žemutinės pilies II oficinos (dvariškių rūmų) archeologinių tyrinėjimų metu rasta tekstilės fragmentų. Vienas jų – vilnonis drobinio pynimo raudonos spalvos audinys – gelumbė. Ji dažyta natūraliu antrachinoniniu dažikliu – marena, gaunama iš daugiamečių augalų – dažinių raudžių. Šis augalas buvo paplitęs Viduržemio jūros regione, Mažojoje Azijoje ir Kaukaze. Daugiau Europoje jis augintas nuo XIII a., o nuo XIV a. per Hanzos pirklius pasiekdavo ir Baltijos kraštus, Angliją bei Olandiją. Vėlyvaisiais viduramžiais šalys kaimynės pačios ėmė auginti šiuos augalus.

Dažinė raudė – http://caliban.mpiz-koeln.mpg.de/koehler/FAERBER.jpg

Buvo dažoma dažinių raudžių džiovintomis šaknimis. Gauta spalva ryški ir išlieka ilgai. Vilna dažniausiai buvo dažoma prieš verpiant siūlus – taip spalva būdavo vienodesnė ir lygesnė.

Gelumbės audinio kilmės vieta – Artimieji Rytai. Vėliau gelumbė paplito Graikijoje ir Romoje, o nuo ankstyvųjų viduramžių – daugelyje Europos šalių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinoma nuo XIV amžiaus. Vienas gelumbės gamybos centrų buvo ir Vilnius. Čia XV a. veikė keturios gelumbės parduotuvės (tiek audinio, tiek drabužių), taip pat minima gelumbės plaukelių kirptuvė, kuriai 1432 m. suteikta Žygimanto Kęstutaičio privilegija ir nustatytos gelumbės kainos, priklausančios nuo audinio rūšies. Vertingiausios austos gelumbės rūšys – purpuras, puspurpuris ir flamandiška gelumbė (pagal flamandiškus audinių pavyzdžius).

Prie audeklų būdavo kabinami švininiai antspaudai – plombos. Jie naudoti audeklams ir net gataviems drabužiams žymėti kaip kontrolinė priemonė, o vėliau atstojo prekės etiketę. Plombose būdavo nurodoma, kokiame mieste audinys išaustas, kokia jo rūšis, kartais – koks ilgis, plotis, svoris, gijų skaičius, taip pat audėjo ir tikrintojų vardai. Manoma, kad vienas XV a. antros pusės–XVI a. pirmos pusės švininis audeklo antspaudas, rastas atliekant archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, gali būti gelumbės plomba – http://www.lietuvospilys.lt/data/plombos.htm (4 pav.).

Plomboje esantis ženklas interpretuojamas dvejopai. Archeologas Linas Kvizikevičius mano, kad šis ženklas buvo naudotas Kvedlinburgo mieste (Vokietija). Jame veikė gelumbės ir pirštinių gamybos cechai, bet nežinoma, ar tokiu ženklu buvo antspauduojama šių cechų produkcija, nes audėjų ženklų neišliko. O anglų archeologas Geoffrey Eganas mano, kas šis antspaudas yra ne Kvedlinburgo, o Poperingės miesto (Flandrija) amatininkų ženklas, bet ši nuomonė laikoma ne tokia patikima. Plomboje taip pat išlikęs įrašas, kurį iššifravo numizmatas Ivaras Leimusas. Pasak jo, antspaude įrašyta „gelumbė“.

1495 m. šis audinys užfiksuotas aprašant Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro bei būsimos jo žmonos Maskvos kunigaikštytės Elenos sutiktuves Vilniuje: minimas raudonos gelumbės patiesalas (kilimas) ir tapkana (transporto priemonė, galbūt vežimas ar rogės), apmušta raudona Ipro gelumbe. Ipras – miestas Flandrijos regione (Belgija). Tad istoriniuose šaltiniuose minima raudona gelumbė ir nurodoma jos kilmės vieta.

Gelumbė minima ir Lietuvos Metrikoje kaip užmokesčio dalis. Joje nurodoma, kad Aleksandro ginklų kalėjui vokiečiui Martynui kasmet mokėta po 90 auksinių, duodamas apdaras ir du drabužiai iš šio audinio.

Gelumbės taip pat buvo skiriama dovanoms, ji minima tarptautinėse sutartyse. 1476 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis įvairių rūšių šio audinio gabenosi į susitikimą su Kryžiuočių ordino magistro pasiuntiniais ir Pamario krašto didikais Prūsijoje.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografai Vytautas Abramauskas, Kazimieras Vainoras

Panaudota literatūra
Bagdzevičienė J., Kruopaitė L. Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes, Vilnius, 2005.
Kvizikevičius L. „Švininių antspaudų radiniai Vilniuje – XVI–XVII a. importinių audeklų prekybos atspindys“, in: Lietuvos archeologija, t. 18, 1999, p. 243–249, 9 pav.
Martinaitienė G. M. Audiniai ir jų spalvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose, Vilnius, 2013.
Matušakaitė M. „Iš LDK gyventojų aprangos istorijos: XVI–XVIII a.“, in: Gimtasai kraštas, 2011, p. 58–67.
Pečeliūnaitė-Bazienė E. „Natūralūs dažikliai, nustatyti I–XII a. iškastinės tekstilės fragmentuose“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, 2007, p. 81–96.
Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006.

Plomba publikuota
Kvizikevičius L. „Švininiai antspaudai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1994–1995 metų tyrimai), Vilnius, 1999, p. 248, 184 pav.
Kvizikevičius L. „Švininių antspaudų radiniai Vilniuje – XVI–XVII a. importinių audeklų prekybos atspindys“, in: Lietuvos archeologija, t. 18, 1999, p. 246, 9 pav.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1990–1993 metų tyrimai), Vilnius, 1995, p. 239, 235–236 pav.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Publikuota: 2014-02-03 Atnaujinta: 2014-01-30 17:43
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika