Portugalija
XVII a. I p.
Fajansas, kobalto glazūra
Skersmuo 34 cm, aukštis 6 cm
Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso aplinkos (ties šiauriniu priestatu) 2000 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1762, 2021, 2197–2199, 2716; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., radinio inv. Nr. 2972.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 648/9421 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
2000–2001 m. archeologams tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės korpuso priestatą, buvusių rūmų virtuvės aplinkoje, XVII a. datuotame degėsių sluoksnyje, rasta stipriai gaisro pažeistų fajansinių lėkščių šukių. Jų vaizdinė ir nugarinė pusės dekoruotos mėlynu kobalto pigmento piešiniu. Lėkštės vaizdinės pusės centre tarp lauko gėlių pavaizduota kiškio figūra, kraštas puoštas šešiais laukeliais su pasikartojančiu ritmu išsidėsčiusių išsikerojusių egzotiškų augalų, gėlės žiedo ir pertvarėlių motyvais. Lėkštės nugarinė dalis skersinėmis linijomis padalyta į šešis laukelius, kuriuose matomas pasikartojantis lanku išlenktos linijos motyvas. Jo centre pavaizduotos chaotiškai susikertančios linijos.
Fajansas (pranc. faience) – smulkiaporė keramika, padengta skaidria, bespalve glazūra. Pavadinimas kilęs nuo Italijos miesto Faencos, XVII a. garsėjusio šiais dirbiniais. Pati medžiaga jau buvo žinoma Senovės Egipte. Fajanso gamybos procesas susideda iš trijų etapų – pirmą kartą jis išdegamas 1250–1280 °C, su glazūra – 1050–1150 °C, o dekoravus antglazūriniais dažais – 600–900 °C temperatūroje.
Siekiant kuo tiksliau rekonstruoti lėkštę, buvo ieškoma analogų. Išsiaiškinta, kad tai portugalų gamybos lėkštė, puošta imperatoriaus Vanli (Wanli, 1573–1619) stiliaus piešiniu. Mingų dinastijos (1368–1644) imperatoriaus Vanli vardu pavadintas stilius atsirado Europoje. Vanli valdymo laikotarpiu portugalų laivai pradėjo į Europą masiškai vežti aukštos kokybės kiniškojo porceliano, o vietiniai puodžiai ėmė jį kopijuoti.
Jau nuo XVI a. vidurio elito skonis intensyviai rytietiškėjo – Vakarų Europoje, kur klestėjo prašmatnus baroko stilius, vis labiau populiarėjo prabangūs egzotiški rytietiškieji dirbiniai, jų imitacijos arba perdirbiniai. Baltos spalvos, mėlynais piešiniais marginti indai europiečiams darė didelį įspūdį ir, nepaisant didelės kainos, turėjo milžinišką paklausą, buvo geidžiamiausia to meto prekė ant didikų stalo. Kinų gaminiai sukėlė tikrą perversmą Europos puodininkystėje – jausdami susidomėjimą aukso vertės egzotiškomis prekėmis vietiniai puodžiai ėmė ieškoti porceliano receptų ir pradėjo iš balto molio masiškai gaminti kiniškojo stiliaus indus, margintus mėlyna kobalto glazūra. Šioje srityje dėl tinkamai susiklosčiusių gamtinių resursų ir geros geografinės padėties lyderiavo Nyderlandų nedidelio miestelio Delfto puodžiai, tačiau jų dirbiniai neprilygo kiniškiesiems. Kiek vėliau fajanso gamybą pradėjo plėtoti Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir Portugalijos puodžiai, kiekviename regione formavosi savitas stilius, pritaikytas prie vietinių poreikių. Taip ant europietiškojo fajanso atsirado mėlynų vietinio kraštovaizdžio ir architektūros motyvų – olandų malūnų, anglų pilių, Tolimųjų Rytų gėles chrizantemas ir bijūnus pakeitė europietiškųjų gėlių puokštelės, o rytietiškieji motyvai taip neatpažįstamai pakito, kad kiniškieji persikai tapo garsiaisiais Meiseno mėlynaisiais svogūnais ir t. t.
Tačiau tik 1710 m. Meisene, Vokietijoje, Saksonijos kurfiursto bei Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II Stipriojo (1670–1733) įsakymu buvo įsteigta pirmoji porceliano manufaktūra, pagaminusi kiniškajam porcelianui prilygstančių produktų.
Portugalų puodžiai, kopijuodami kiniškąją keramiką, taip pat sukūrė savitą stilių – aranhões (voro kojos). Šio dizaino keramika buvo gaminama 1635–1660 m. laikotarpiu. Pagal jį nustatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje rastos lėkštės pagaminimo data.
Portugališkosios aranhões ornamentais puoštos keramikos aptikta ir kitose Vakarų Europos šalyse – Anglijoje, Airijoje, Olandijoje, tačiau, anot portugalų keramikos tyrinėtojos Tanios Manuel Kazimiro (Tânia Manuel Casimiro), Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje rasta lėkštė yra šiauriausiai nukeliavęs Portugalijos puodžių gaminys.
Visoje Europoje išplitusios meninės rytietiškosios formos susiliejo su vyraujančiu baroko stiliumi ir įgavo savitų egzotiškų formų. Akivaizdu, kad orientalizmo mados poveikis ir baltai mėlyna koloristika neaplenkė ir Vazų dinastijos valdomos Vilniaus rezidencijos. Archeologų duomenimis, XVII a. I p. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose stovėjo bent kelios vietinių keramikų pagamintos krosnys, puoštos itin madingais baltos ir mėlynos spalvų kokliais, dalis iš jų dekoruoti dailiojoje islamo tekstilėje populiariais gvazdikų ir jų puokščių motyvais.
Pagal negausiai išlikusias lėkštės šukes buvo visiškai rekonstruota lėkštės forma. Pavienės šukės buvo įmontuotos į gipso masę pagal išlikusią ir analoginę medžiagą nustačius lėkštės krašto ornamento ritmiką. Ant restauruotos lėkštės vaizdinės ir nugarinės pusių nuotraukų buvo atlikta dalinė (lėkštės dugno dalies piešinio rekonstrukcija neatlikta, nes nerastas analogas) lėkštės piešinio rekonstrukcija (5, 6 pav., dailininkė Rita Manomaitienė).
XVII a. I p. kokliai iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų:
https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/koklis-su-gvazdiko-motyvu#.UzpsH_l_t1c
Kiniškasis imperatoriaus Vanli porcelianas:
http://www.trocadero.com/artemesia/items/1174135/en1.html
http://www.trocadero.com/artemesia/items/1174135/en1.html
Kiniškasis imperatoriaus Vanli porcelianas taip pat buvo mėgstamas XVII a. I p. Nyderlandų natiurmorto tapytojų objektas:
Medžiagą parengė Deimantė Baubaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Panaudota literatūra
Adomonis J. Keramikos menas. Meninės keramikos specialybės pagrindai, Vilnius, 1998.
Casimiro T. M. Portuguese Faience in England and Ireland, Oxford, 2011.
Keturakienė A. Porcelianas Lietuvoje, Vilnius, 2013.
Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009.
Krahl R., Harrison-Hall J. Chinese Ceramics, Highlights of the Sir Percival David Collections, London, 2009.
Martinaitienė G. M. Kontušo juostos Lietuvoje, Vilnius, 2006.
Urbanavičius V., Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų Š korpuso aplinkos (ties Š priestatu) 2000 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2001.
