Olandiška pypkė

Aktualu iki 2014-06-22

1640–1670 m.
Kaolinas
Vamzdelio ilgis 8 cm, skersmuo 0,95–1 cm; galvutės aukštis 3,5 cm, skersmuo 1,55 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2003, radinio inv. Nr. 16.

Tai viena seniausių ir geriausiai išlikusių pypkių, rastų atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų teritorijoje.

Pypkė pagaminta iš kaolino – ugniai atsparaus baltojo molio. Jo Lietuvoje nėra, bet buvo aptinkama kituose kraštuose. Gero kaolino buvo Olandijoje, ir joje esantis miestas Gauda greitai tapo pagrindine pypkių gamintoja Europoje.

Kad Valdovų rūmų pypkė yra geros kokybės, rodo jos nublizgintas paviršius ir tai, jog papuošta heraldinėmis lelijomis ir meistro ženklu (prasti dirbiniai paprastai nebūdavo ornamentuojami ir įspauduojami). Pypkės vamzdelis papuoštas geometriniu motyvu ir dviem rombais su keturiomis heraldinėmis lelijomis. Jis išliko ne visas – tik 8 cm. Žinoma, kad kokybiškų pypkių vamzdeliai būdavo ilgesni kaip 25 cm.

Pypkės kulne įspausta aštuoniakampė žvaigždutė – Gaudos (Olandija) pypkių meistro Jarne Starre ženklas. Šio meistro pypkių rasta ir Rygoje.

Apie tabaką ir pypkes Europoje sužinota atradus Ameriką. Praėjus mažiau negu 150 metų, daugelyje Europos šalių jau buvo gaminamos pypkės.  

Remiantis istoriniais ir archeologiniais duomenimis, galima sakyti, kad rūkymas Lietuvoje paplito nuo XVII a. I pusės. Seniausios pypkės ir tabakas būdavo importuojami iš Olandijos ir pasiekdavo Lietuvą per Rygą, vėliau ir per Klaipėdą. Pypkės gabentos laivais statinėse.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Šaltinis panaudotas:
Žvirblys A. XVII–XIX a. molinės pypkės Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Magistro darbas, Vilnius, 2008 (darbas saugomas Vilniaus universitete Archeologijos katedroje).  

Pypkė publikuota:
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sudarytojas V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 302, pav. 500.

Panaudota literatūra:
Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija, Vilnius, 2002, p. 118–119.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Liejimo formelė iš lavos

20240422

Viduramžiais juvelyriniai dirbiniai gaminti naudojant įvairias technologijas, iš kurių viena – liejimas akmeninėse, metalinėse, molinėse ar kitokiose formelėse (vienpusėse, dvipusėse). Vykstant procesui, išlydytas metalas būdavo pilamas į liejimo formelę su išraižytu dirbinio modeliu.

Plačiau

Publikuota: 2014-06-16 Atnaujinta: 2014-06-15 18:00
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika