Kaulinis kėglių muštukas

Kaulinio švino pripildytas kėglių muštukas, XIV a. pab.–XV a. pr.
Aktualu iki 2014-07-06

XIV a. pab.–XV a. pr.
Ilgis 5 cm, plotis 2,1 cm, aukštis 2,4 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. Ka-46.

Kėgliai – dar nuo Antikos laikų žinomas ir Viduramžiais buvęs populiarus žaidimas. Ankstyviausias akmeninis šio žaidimo komplektas datuojamas IV tūkstantmečiu prieš Kristų. Vėlyvaisiais Viduramžiais ir Naujaisiais laikais būta ir medinių kėglių, kurie būdavo griaunami mediniu arba odiniu kamuoliu. Tačiau Lietuvoje randami archeologiniai artefaktai kol kas neginčytinai liudija tik vieną šio žaidimo variantą, kai kėgliai ir muštukai būdavo daromi iš galvijų pirštakaulių (lot. phalanx).

Žaidimams dažniausiai naudoti papildomai neapdoroti arklių, karvių, kiaulių, ožkų arba avių kojų kaulai – pirmi užpakalinės kojos pirštakauliai. Savo forma jie kiek primena trapeciją, nes jų distalinis galas yra platesnis už proksimalinį. Žaidžiant keli arba keliolika pirštakaulių būdavo vertikaliai sustatomi ant platesnio galo į vieną eilę. Mesdamas į tokią eilę muštuką, t. y. stambesnį arba pasunkintą (kaule pragręžtą ertmę pripildant švino) pirštakaulį, žaidėjas laimėdavo išmuštus kėglius.

Vienas neįprastai apdirbtas kėglių muštukas buvo rastas 2003 m. tyrinėjant Valdovų rūmų pietų korpuso prieigas. Nustatyta, kad tai galvijo pirštakaulis. Išskirtinis šio žaislo bruožas yra tai, kad, priešingai negu daugelyje rastų kėglių muštukų, šiame kaule buvo išgręžta ne viena, o net keturios skylės – viena išilgai ir trys skersai. Į kaule susidariusias ertmes pripylus švino lydinio (Pb/Sn), jo svoris padidintas iki 38 g.

Piterio Breigelio Vyresniojo (Pieter Bruegel) paveikslo Vaikų žaislai fragmentas – vaikai žaidžia kauliniais kėgliais

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas
Rentgeno nuotraukos autorius Rapolas Vedrickas
Piešinio autorius Mantvidas Mieliauskas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:
Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2011.
Fittà M. Spiele und Spielzeug in der Antike. Unterhaltung und Vergnügen im Altertum, Stuttgart, 1998.
Frezel R. M. Beim Spiel, Leipzig, 1977.
Lehmhuhl U., Schäfer H. „Spiele für Jung und Alt“, in: Archäologie unter dem Straßenpflaster. 15 Jahre Stadtkernarchäologie in Mecklenburg – Vorpommern, Bd. 39, hrsg. von H. Jöns, F. Lüth, H. Schäfer, Schwerin, 2005, S. 361–364.
Orme N. Medieval Children, London, 2003.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 4, 2004, VR ATA 46 / 4.
Röber R. „Zur Verarbeitung von Knochen und Geweih im mittelalterlichen Südwestdeutschland“, in: Fundberichte aus Baden-Württemberg, Bd. 20, Stutgart, 1995, S. 885–945.
Theobald F. V. A Text-Book of Agricultural Zoology, Edinburgh and London, 1913.
Пашкова В. И. Сравнительно-анатомический атлас установления видовой принадлежности костей для задач судебно–медицинской экспертизы, Москва, 1967. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

20260413

XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo postglosatorių, arba komentatorių, pasaulietinė teisės mokykla, kurios atstovai buvo XII–XIII a. veikusios glosatorių mokyklos pasekėjai. Šios mokyklos atsiradimas susijęs su Romos teisės atgimimu Viduramžiais ir Digestų, arba Pandektų, rinkinių atradimu. Glosatoriai tyrinėjo romėnų civilinės teisės veikalus ir pildė juos glosomis (paaiškinimais, pastabomis), komentavo ir interpretavo teisines sąvokas bei principus. Postglosatoriai glosų jau neberašė, bet sistemiškai ėmėsi tirti visą teisės akto turinį, o ne tik pavienes jo sąvokas, rašė išsamius komentarus ir remdamiesi Aristotelio tekstais, ir taikydami kitus scholastinius metodus.
Bartolas de Sasoferatas buvo vienas žymiausių Viduramžių postglosatorių, davęs vardą visai Romos pasaulietinės teisės komentatorių mokyklai – bartolistams. Jis buvo Perudžos ir Bolonijos universitetų auklėtinis, Pizos ir Perudžos universitetų teisės profesorius, civilinės teisės specialistas, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV (1316–1378, valdė 1355–1378) patarėjas.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2014-06-30 Atnaujinta: 2014-06-27 15:42
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika