Kaulinis kėglių muštukas

Aktualu iki 2014-07-06

XIV a. pab.–XV a. pr.
Ilgis 5 cm, plotis 2,1 cm, aukštis 2,4 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. Ka-46.

Kėgliai – dar nuo Antikos laikų žinomas ir Viduramžiais buvęs populiarus žaidimas. Ankstyviausias akmeninis šio žaidimo komplektas datuojamas IV tūkstantmečiu prieš Kristų. Vėlyvaisiais Viduramžiais ir Naujaisiais laikais būta ir medinių kėglių, kurie būdavo griaunami mediniu arba odiniu kamuoliu. Tačiau Lietuvoje randami archeologiniai artefaktai kol kas neginčytinai liudija tik vieną šio žaidimo variantą, kai kėgliai ir muštukai būdavo daromi iš galvijų pirštakaulių (lot. phalanx).

Žaidimams dažniausiai naudoti papildomai neapdoroti arklių, karvių, kiaulių, ožkų arba avių kojų kaulai – pirmi užpakalinės kojos pirštakauliai. Savo forma jie kiek primena trapeciją, nes jų distalinis galas yra platesnis už proksimalinį. Žaidžiant keli arba keliolika pirštakaulių būdavo vertikaliai sustatomi ant platesnio galo į vieną eilę. Mesdamas į tokią eilę muštuką, t. y. stambesnį arba pasunkintą (kaule pragręžtą ertmę pripildant švino) pirštakaulį, žaidėjas laimėdavo išmuštus kėglius.

Vienas neįprastai apdirbtas kėglių muštukas buvo rastas 2003 m. tyrinėjant Valdovų rūmų pietų korpuso prieigas. Nustatyta, kad tai galvijo pirštakaulis. Išskirtinis šio žaislo bruožas yra tai, kad, priešingai negu daugelyje rastų kėglių muštukų, šiame kaule buvo išgręžta ne viena, o net keturios skylės – viena išilgai ir trys skersai. Į kaule susidariusias ertmes pripylus švino lydinio (Pb/Sn), jo svoris padidintas iki 38 g.

Piterio Breigelio Vyresniojo (Pieter Bruegel) paveikslo Vaikų žaislai fragmentas – vaikai žaidžia kauliniais kėgliais

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas
Rentgeno nuotraukos autorius Rapolas Vedrickas
Piešinio autorius Mantvidas Mieliauskas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:
Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2011.
Fittà M. Spiele und Spielzeug in der Antike. Unterhaltung und Vergnügen im Altertum, Stuttgart, 1998.
Frezel R. M. Beim Spiel, Leipzig, 1977.
Lehmhuhl U., Schäfer H. „Spiele für Jung und Alt“, in: Archäologie unter dem Straßenpflaster. 15 Jahre Stadtkernarchäologie in Mecklenburg – Vorpommern, Bd. 39, hrsg. von H. Jöns, F. Lüth, H. Schäfer, Schwerin, 2005, S. 361–364.
Orme N. Medieval Children, London, 2003.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 4, 2004, VR ATA 46 / 4.
Röber R. „Zur Verarbeitung von Knochen und Geweih im mittelalterlichen Südwestdeutschland“, in: Fundberichte aus Baden-Württemberg, Bd. 20, Stutgart, 1995, S. 885–945.
Theobald F. V. A Text-Book of Agricultural Zoology, Edinburgh and London, 1913.
Пашкова В. И. Сравнительно-анатомический атлас установления видовой принадлежности костей для задач судебно–медицинской экспертизы, Москва, 1967. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Adatos

20240916

Seniausios adatos – kaulinės, naudotos nuo Akmens amžiaus (taip pat ir Viduramžiais). Metalinės adatos gamintos nuo Bronzos amžiaus.
Adatų archeologai randa tiek gyvenamosiose vietovėse, tiek moterų, vaikų, vyrų kapuose. Tradicija įdėti adatas ir adatines laidojant buvo žinoma ir kitur, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Ji išsilaikė iki pat XX a. pradžios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose taip pat užfiksuotas paprotys įdėti adatų ir siūlų laidojant moteris.

Plačiau

Publikuota: 2014-06-30 Atnaujinta: 2014-06-27 15:42
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika