Antpirštis
Aktualu iki 2014-07-20

XV a. 2 p.
Vario lydinys
Aukštis 1,2 cm, skersmuo 1,4 cm
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. M 1652.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 352/6933 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Nedidelis antpirštis buvo rastas 2008 m., tyrinėjant į šiaurę nuo Valdovų rūmų rytų korpuso esančią teritoriją. Tokius ir panašius metalinius antpirščius, skirtus siuvėjų pirštams apsaugoti, Vakarų Europoje imta plačiai naudoti XV amžiuje. Tuo metu didžiausias antpirščių gamybos centras veikė Niurnberge (Vokietija). Nuo XVII a. antpirščiais ima garsėti ir Olandija.

Lietuvoje antpirščių rasta ne tik miestuose, bet ir XV–XVI a. laidojimo paminkluose (Alytaus, Alovės, Kukių, Kurklintiškių, Rumšiškių, Skrebinų ir kt.). Įdomu tai, kad įprastai tokių dirbinių aptinkama vyrų kapuose. Tad ši įkapė tarsi byloja, kad siuvėjai dažniausiai buvo vyrai.

1568 m. graviūra, vaizduojanti antpirščių gamintojus
In: Amman J., Sachs H. Eygentliche Beschreibung aller Stände auff Erden, hoher und nidriger, geistlicher und weltlicher, aller Künsten, Handwercken und Händeln..., Frankfurt am Main, 1568.

Siuvėjas su antpirščiu, XVII a. knygos iliustracija
In: Die Hausbücher der Nürnberger Zwölfbrüderstiftungen, Amb. 279.2°, Folio 154 recto (Landauer I).

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:
Amman J., Sachs H. Eygentliche Beschreibung aller Stände auff Erden, hoher und nidriger, geistlicher und weltlicher, aller Künsten, Handwercken und Händeln..., Frankfurt am Main, 1568, http://www.digitalis.uni-koeln.de/Amman/amman_index.html (žiūrėta 2014-06-16).
Die Hausbücher der Nürnberger Zwölfbrüderstiftungen, Amb. 279.2°, Folio 154 recto (Landauer I), http://www.nuernberger-hausbuecher.de/75-Amb-2-279-154-r (žiūrėta 2014-06-16).
Svetikas E. Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai. Monografija, Vilnius, 2003. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Marsas ir Venera

Marsas ir Venera

20251103

Po 64 metų Romos gaisro imperatorius Neronas (54–68) pradėjo didžiules statybas ant Eskvilino kalvos. Didingo komplekso svarbiausiu statiniu tapo Aukso rūmai (lot. Domus Aurea), kurių puošybai gausiai naudotas auksas, o sienos ir lubos buvo dekoruotos stiuko lipdiniais ir freskomis. Tačiau vos po kelerių metų mirus Neronui statybos darbai buvo sustabdyti. Didžiulis kompleksas su rūmais ir kitais pastatais palaipsniui užstatytas, o Aukso rūmai atsidūrė po žeme. Tik XV a. pabaigoje juos naujai atrado Renesanso dailininkai, kurie tyrinėjo ir kopijavo antikines freskas. Vėlesniais amžiais susidomėjimas šiomis freskomis tik didėjo.
 
XVIII a. aštuntame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 Aukso rūmų sieninės tapybos vaizdai.

 

Plačiau

Publikuota: 2014-07-14 Atnaujinta: 2014-07-11 14:28
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika