Skiltuvas, XV a. I p.
Aktualu iki 2014-08-03

XV a. I p.
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama), radinio inv. Nr. M 1078.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 311/5785 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Geležinis skiltuvas – paprastas, bet labai svarbus įrankis ugniai įkurti – Europoje paplito I tkstm. pr. Kr. pabaigoje, o pirmaisiais mūsų eros amžiais plačiai paplito ir Rytų bei Šiaurės Europoje. Pirmieji geležiniai skiltuvai buvo lazdelės formos, o nuo apytiksliai V a. pradėti naudoti lanko ar kitokios formos skiltuvai.

2008 m., tyrinėjant plotą į šiaurę nuo Valdovų rūmų rytinio korpuso, rastas XV a. I p. metalinis skiltuvas. Nediduko, vos 6,3 cm ilgio ir 2,5 cm pločio, geležinio dirbinėlio „ašmenų“ forma primena kirvio ašmenis, o rankenėlė suformuota prie ašmenų privirinus tris metalinius žiedus. Žiedelių skersmuo – 1,2 cm.

Geležinis skiltuvas su gabalėliu titnago Viduramžiais atstodavo žiebtuvėlį ar degtukus. Skeliant skiltuvu į titnagą išgaunamos kibirkštys, jomis nesudėtinga uždegti tokias degias medžiagas kaip medžių žievių plaušas, pakulos, sausa žolė ar anglinė medvilnė.

Ugnies skėlimas skiltuvu. XVI a. altoriaus iš Hagno Šv. Jurgio bažnyčios (Prancūzija) fragmentas

Ugnies skėlimas geležiniu skiltuvu ir titnagu. Juozas Ramanauskas, 1937 m. žurnalo „Gimtasai kraštas“ iliustracija

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Fr Haguenau Retable de l’Eglise Saint Georges – détail Sainte Famille, http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Fr_Haguenau_Retable_de_l%27Eglise_Saint_Georges_-_d%C3%A9tail_Sainte_Famille.jpg [žiūrėta 2014-06-12].
Gaidamavičius P. „Skiltuvas“, in: Gimtasai kraštas, 1937, Nr. 2/4 (14–16).
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius, Vilnius, 1996.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Triptolemas patikimas Demetrai

Triptolemas patikimas Demetrai

20260803

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono (54–68) rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių (1745–1807) ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (orig. „Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture“) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris.

 

Plačiau

Publikuota: 2014-07-28 Atnaujinta: 2014-07-28 08:57
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika