Lukas Kilianas (Lucas Kilian, 1579–1637)
Augsburgas, 1621 m.
Popierius, vario raižinys, 20,4 x 13,6 cm
Inv. Nr. VR-590
Pirminės apskaitos numeris GEK 634
Eksponatas įsigytas 2011 m. birželio 15 d. iš Valentino Ramonio (Lemontas, JAV).
Eustachijus Valavičius (1572–1630) – vyskupas, politikos ir visuomenės veikėjas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo maršalkos, Gardino seniūno Jono Valavičiaus ir Onos Kapčiūtės-Valavičienės sūnus.
Būsimasis vyskupas augo kelių religijų aplinkoje. Manoma, kad katalikų tikėjimą pasirinko studijuodamas Vilniaus universitete, mat jame nuo pat įkūrimo vyravo stipri jėzuitų įtaka. Nemažai laiko praleido Italijoje: nuo 1573 m. Paduvos universitete studijavo teisę, vėliau teisės studijas tęsė Perudžos universitete, Romoje studijavo teologiją. Jau būdamas Romoje užsiėmė aktyvia veikla. Čia 1595 m. gruodžio 23 d. kaip vertėjas dalyvavo sudarant Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių uniją su Katalikų bažnyčia. 1597 m. Romoje įšventintas kunigu ir popiežiaus Pijaus V paskirtas Vilniaus prelatu kantoriumi. Vėliau ėjo įvairias pareigas ir pamažu įsiliejo į valstybinę veiklą. 1613 m. Vilniaus kapitulos buvo deleguotas į Varšuvos seimą. 1615–1618 m. ėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio pareigas. Tai buvo pirmas atvejis, kai šias pareigas ėjo dvasininkas. Tais pačiais metais buvo Vilniaus vyskupijos administratorius. 1616 m. konsekruotas vyskupu. Jau būdamas vyskupas įsteigė Baltarusijos arkidiakoniją, Vilniaus vyskupijos kanclerio pareigybę, Vilniuje pastatydino kunigų emeritų namus, Antakalnyje įkurdino Laterano kanauninkus, savo biblioteką padovanojo Vilniaus universitetui.
Yra išlikę keletas vyskupo portretų. Neretai jie nutapyti vėliau, tačiau ypač įdomūs grafikos darbai, sukurti Augsburge. Augsburgas nuo seno garsėjo kaip leidybos ir grafikos centras. XVI a. jame atsirado vario raižybos tradicijų užuomazgos. Pirmas garsus Augsburgo grafikas, dirbęs vario raižybos technika, buvo iš Nyderlandų atvykęs Dominykas Kustodis (Dominicus Custos, apie 1560–1612). Jo darbus tęsė du posūniai: Lukas (Lucas Kilian) ir Volfgangas Kilijanai (Wolfgang Kilian). Jiedu sukūrė daug grafikos darbų, kurie buvo publikuojami knygose ir leidžiami atskirai.
L. Kilianas (1579–1637), mokęsis pas savo patėvį ir Venecijoje, sukūrė mažiausiai keturis Eustachijaus Valavičiaus portretus (1604, 1618 (du variantai) ir 1621 m.). Valdovų rūmų muziejuje saugomas 1621 m. sukurtas grafikos darbas. Vyskupo portretas įkomponuotas į ovalų kartušą, kurį juosia įrašas lotynų kalba EVSTACHIVS WOŁOWICZ. D.G. EPISCOPVS VILNENSIS ADMIN: ABB: LVBINENSIS ET PRÆP: TROCEÑ: VICECANCELARIVS M.D.L. ÆTATIS. SVÆ. Aº. XLIX (liet. „Eustachijus Valavičius, Dievo Malone Vilniaus vyskupas, Liublino abatijos administratorius, Trakų klebonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris, savo amžiaus 49 metais“). Viršuje pavaizduotas Valavičių giminės herbas su vyskupo skrybėle, šonuose užrašytas šūkis PIETATE ET MORIBVS. Kartušo su herbu abiejose pusėse vaizduojami angelai. Kairėje angelas laiko vyskupo lazdą (pastoralą), kalaviją (pasaulietinės valdžios simbolį) ir mitrą. Dešinysis angelas laiko mitrą, pastoralą ir stulą. Portreto apačioje vaizduojami du jaučiai. Kairėje jautis pavaizduotas prie vežimo ir aukuro, o viršuje yra įrašas IN VTRIMQVE (liet. „abiem kryptim“). Taip simbolizuojama, kad Eustachijus Valavičius dirbo tiek pasaulietinį, tiek dvasininko darbą. Kitoje pusėje pavaizduotas sparčiai žengiantis jautis, užrašas virš jo – PEDE TENTIM (liet. „sparčiu žingsniu“). Tai vyskupo darbštumo alegorija. Jautis pavaizduotas neatsitiktinai, nes lenkų kalba šis gyvūnas vadinamas wol ir tai yra aliuzija į Valavičiaus pavardę (lenk. Wolowicz).
Portreto apačioje kartuše – dvieilis šūkis ir įrašas apie autorystę, kuriame skelbiama, kad portretą Augsburge 1621 m. sukūrė L. Kilianas.
Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Panaudota literatūra
Krasauskas R. „Eustachas Valavičius“, in: Lietuvių enciklopedija, t. XXX, Boston, 1965, p. 534–535.
Reklaitis P. „Augsburgas, jo grafikai Lietuvos temomis XVII a.“, in: Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant, sud. P. Reklaitis, Vilnius, 1999, p. 206–219.
Tyla A. „Eustachijus Valavičius“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XXIV, Vilnius, 2013, p. 572.
