Dvinarės žirklės

Aktualu iki 2014-12-28

XV a. pr.
Geležis
Ilgis 17 cm, plotis 6 cm, storis 1 cm
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, radinio inv. Nr. M–1445.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 323/5797; 319/9939 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Čia pristatomos dvinarės žirklės rastos 2008 m. atliekant Valdovų rūmų teritorijos archeologinius tyrimus. Šis XV a. pr. datuojamas įrankis puikiai išlikęs.

Vienos iš geležčių išorinėje pusėje matomas amatininko, padirbinusio įrankį, ženklas. Jį sudaro du trikampiai, smailiaisiais kampais nukreipti link geležtės smaigalio. Dažniausiai kalviai žirkles savo ženklu žymėdavo netoli nuo geležčių sukniedijimo vietos, išorinėje arba kiek rečiau vidinėje geležčių pusėje.

Dvinarės žirklės Europoje pradėtos naudoti apie VI–VII a., tačiau plačiau paplito tik XIII a. pab.–XIV amžiuje. Jos pamažu pakeitė iki tol taikytas vienanares žirkles.

Pirštams įkišti skirtos auselės leido lengviau manipuliuoti įrankiu, siauresnės ir ilgesnės geležtės – kirpti tiesesne linija. Patobulinus įrankį kirpimo procesas pasidarė tikslesnis ir paprastesnis. Viduramžiais ir vėlesniais laikais žirklės būdavo gaminamos įvairių formų, puošiamos iškaltais ornamentais, kitų metalų (kartais tauriųjų) inkrustacijomis. Šiuo laikotarpiu Europoje garsėjo Londono, Paryžiaus, Niurnbergo ir Toledo žirklių gamintojai, pasižymėję tiek puikios kokybės, tiek išskirtinio puošnumo dirbiniais.

Dvinarių žirklių veikimas pagrįstas sverto principu. Jas sudaro du atskirai nukalti strypai, sukniedyti centrinėje dalyje, skiriančioje geležtes su aštriais ašmenimis ir rankenas, pasibaigiančias auselėmis. Ypatingo meistriškumo reikėjo norint tinkamai išlenkti geležtes ir ašmenis užaštrinti reikiamu kampu – taip, kad įrankis sklandžiai kirptų.

Pirmieji tokiomis dvinarėmis žirklėmis, kaip profesiniu įrankiu, ėmė naudotis tam tikrų sričių amatininkai – siuvėjai, kepurininkai, pirštininkai, barzdaskučiai ir kiti:

Hausbuch der Mendelschen Zwölfbrüderstiftung, Bd. 1, Nürnberg, 1426–1549, Amb. 317.2°, Folio 130 recto (Niurnbergo miesto biblioteka)

Hausbuch der Mendelschen Zwölfbrüderstiftung, Bd. 2, Nürnberg, 1550–1791, Amb. 317b.2°, Folio 42 recto (Niurnbergo miesto biblioteka)

Dvinarės žirklės pavaizduotos ir Vilniaus siuvėjų cecho XVI a. antspaude

Šis archeologinis radinys nuo 2013 m. pristatomas Valdovų rūmų muziejaus istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje.

Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Beaudry M. C. Findings: The Material Culture of Needlework and Sewing, London, 2007.
Cowgill J., Neergaard M., Griffiths N. Knives and Scabbards: Medieval Finds from Excavations in London, London, 2008.
Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1986.
Vitkūnas M. „Kernavės miestas XIII–XIV amžiuje“, in: Musninkai. Kernavė. Čiobiškis (serija „Lietuvos valsčiai“), Vilnius, 2006, p. 63–124.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Kabutis-amuletas iš kiškio šokikaulio

20250414

2019–2020 m. Valdovų rūmų muziejuje vykę archeologiniai tyrimai buvo dosnūs atradimų. Šių tyrimų rezultatai ne tik papildė iki tol sukauptas žinias apie Vilniaus Ankstyvosios mūrinės pilies (XIII a. pab. – XIV a. pr.) aplinkos raidą, bet ir pradžiugino iki tol šioje teritorijoje nematytais radiniais. Vienas tokių – tai kaulinis kabutis-amuletas. Dirbinys pagamintas iš kiškio pėdos kaulo – šokikaulio, viename jo gale išgręžiant skylę pakabinimui.

 

Plačiau

Publikuota: 2014-12-22 Atnaujinta: 2014-12-19 08:49
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika