Skulptorius Stanislovas Kuzma (1947–2012)
Lietuva, 2010 m.
Graikiškas marmuras, aukštis – 72 cm
Inv. Nr. VR-551
Pirminės apskaitos Nr. GEK 572
Eksponatą Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai 2010 m. liepos 21 d. įsigijo iš Stanislovo Kuzmos.
Barbora Radvilaitė – viena ryškiausių Lietuvos asmenybių. Net praėjus beveik 500 metų po jos mirties, atminimas apie ją vis dar gyvas, jos asmenybė ir gyvenimo istorija neretai tampa menininkų įkvėpimo šaltiniu.
Apie Barboros Radvilaitės gimimo datą ir vietą tikslių žinių nėra. Manoma, kad ji gimė apie 1520–1522 metus. Jos tėvas – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Jurgis Radvila, motina – Barbora Kola. XVI a. Radvilų giminė buvo labai įtakinga, Barboros Radvilaitės brolis Mikalojus Radvila Rudasis ėjo didžiojo etmono ir kanclerio pareigas, pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis – kanclerio pareigas.
1538 m. Barbora ištekėjo už Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto. 1542 m. sutuoktiniui mirus, ji gyveno Geranainiuose arba Vilniuje. Manoma, kad 1543 m. Geranainiuose ji susipažino su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu ir taip prasidėjo jų meilės istorija. 1545 m., mirus Žygimanto Augusto pirmajai žmonai Elžbietai Habsburgaitei, Barbora persikėlė gyventi į Radvilų rūmus Vilniaus Žemutinėje pilyje. 1547 m. rugsėjį įvyko slaptos Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuvės. Po vestuvių ji kurį laiką gyveno Radvilų dvare Dubingiuose. Ir tik mirus Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam, jo sūnus Žygimantas Augustas informavo Ponų tarybą apie santuoką ir įteisino savo žmonos, kaip Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, statusą. Santuoka sukėlė pasipiktinimą didikų gretose, ji nepatiko ir valdovo motinai Bonai Sforcai. Buvo bijoma, kad padidės Radvilų įtaka, todėl reikalauta, kad Barbora Radvilaitė nebūtų karūnuota Lenkijos karaliene. Tačiau valdovas ryžtingai laikėsi savo pozicijos ir 1550 m. gruodžio 7 d. Krokuvoje Barbora Radvilaitė buvo karūnuota Lenkijos karaliene. Deja, maždaug po pusmečio ji mirė, kaip spėjama, nuo vėžio. Karalienės palaikai atlydėti į Vilnių ir paklūstant velionės valiai palaidoti Vilniaus katedroje.
Žymus skulptorius Stanislovas Kuzma yra rašęs, kad dar besimokydamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje su mokytoju Egidijumi Talmantu lankėsi Vilniaus katedroje, kurioje tuo metu vyko archeologiniai tyrinėjimai. Anot skulptoriaus, jam atsivėrė paslaptingas ir dramatiškas istorijos pasaulis. Barboros Radvilaitės palaikai jį sukrėtė ir paliko stiprų įspūdį. Po 45 metų archeologas Vytautas Urbanavičius kreipėsi į S. Kuzmą ir pakvietė bendradarbiauti atkuriant Barboros Radvilaitės portretą. V. Urbanavičius pagal valdovės kaukolę buvo rekonstravęs jos atvaizdą, tačiau paties padarytas Barboros atvaizdas mokslininko netenkino. Jis norėjo, kad atvaizdas „pereitų per menininko rankas“. S. Kuzma norėjo sukurti žavingos, įsimylėjusios Barboros skulptūrą, tačiau nesistengė keisti veido ir gražinti bruožų, tik bandė jam suteikti gyvybės, aistros ir ilgesio.
Barboros Radvilaitės atvaizdas, sukurtas iš Graikijos balto marmuro, yra vienas paskutinių Lietuvos nacionalinės premijos laureato S. Kuzmos darbų. Skulptorius turėjo planų sukurti ir Žygimanto Augusto skulptūrą, jau rinko medžiagą būsimam darbui, tačiau dėl netikėtos mirties nespėjo to padaryti.
Barboros Radvilaitės portretą galima pamatyti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų antrame aukšte esančioje Renesansinėje audiencijų menėje, arba Žemutinėje reprezentacinėje salėje.
Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Bumblauskas A. „Barbora Radvilaitė“, in: Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Enciklopedinis žinynas, Vilnius, 2004, p. 122–124.
Mikalajūnaitė E. „Stanislovas Kuzma“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XI, Vilnius, 2007, p. 349.
Pociecha W. „Barbara Radziwiłłówna“, in: Polski słownik biograficzny, t. I, Kraków, 1935, s. 294–298.
Stanislovas Kuzma, sud. S. Kuzma, A. Baltėnas, K. Šapoka, I. Zibucas, Vilnius, 2011, p. 133.
