XVI a. II ketv.
Koklio matmenys – 33,1 x 19,8 x 7,5 cm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 210/16
Stačiakampės formos lovinis koklis dengtas geltonos, žalios, baltos ir violetinės spalvos glazūra. Koklio arkos pavidalo rėmelis formuoja nišelę, jos centre pavaizduotas angelas, laikantis drobę su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Pasak legendos, Išganytoją, nešantį kryžių į Golgotą, lydėjo didelė minia žmonių, viena moteris nušluostė skarele prakaituotą Kristaus veidą ir joje stebuklingai atsispaudė jo atvaizdas. Toks Kristaus atvaizdas vadinamas veraikonu (lot. Vera icon – „tikrasis atvaizdas“). Manoma, kad nuo to kilo ir moters vardas Veronika.
Yra nemažai istorijų apie stebuklingą Jėzaus Kristaus atvaizdo atsiradimą ant drobulės. Viename ankstyviausių teigiama, kad moteris vardu Veronika norėjusi turėti Kristaus atvaizdą, todėl dailininkui nunešusi lininį audinį. Pakeliui sutiktam Kristui ji pasakė, ko norėtų, todėl Išganytojas paėmė audinį ir jame pasirodė jo veido bruožai. Kitas pasakojimas populiaresnis Rytuose: Edesos karalius Abgaras norėjo Išganytojo atvaizdo, todėl pasiuntė savo rūmų dailininką jo nupiešti, tačiau šis niekaip negalėjo to padaryti, todėl Kristus apsiprausė veidą ir nusivalė jų audiniu – ant jo atsispaudė jo atvaizdas.
Šiuo metu Veronikos drobulė saugoma Šv. Petro bazilikoje Romoje. Žinoma, kad ji buvo garbinama jau nuo X amžiaus. Legendos, kaip drobulė pasiekė Romą, kur kas vėlesnės. Pasakojama, kad Veronika buvo pakviesta į Romą imperatoriaus Tiberijaus – šis pagijo palietęs stebuklingąjį atvaizdą. Šaltiniuose galima rasti teiginių, kad Veronika gyveno tuo pačiu metu kaip šventieji Petras ir Paulius. O prieš mirtį skarelę paliko popiežiui Klemensui – vėliau jis paskelbtas šventuoju.
Dabar pati populiariausia legenda apie moterį, ant kurios skarelės atsispaudė Kristaus atvaizdas, atsirado maždaug XIV a. ir pagal ankstesnes legendas ši moteris pavadinta Veronika. Ji net buvo paskelbta šventąja, jos garbei rengtos šventės. Ilgainiui, suabejojus istorijos tikrumu, jos buvo nutrauktos.
Toks stebuklingai atsiradęs atvaizdas vadinamas acheiropita (gr. Acheiropoiētos – „ne rankų darbo“), šiam tipui priskiriama ir Turino drobulė, ant kurios atsispaudė visas Kristaus kūnas. Yra dviejų tipų atvaizdai: labiau Rytų ir Bizantijos dailėje paplitęs mandilionas, kur Kristaus veidas su ilgais plaukais ir barzda, be kančios žymių, ir veraikonas, būdingas Vakarų krikščionių dailėje, kur vaizduojamas kenčiančio Išganytojo veidas.
Dailėje Veronika vaizduojama kaip vidutinio amžiaus moteris, apsirengusi rytietiškais drabužiais, laikanti veraikoną arba sudėjusi rankas maldai. Ji stovi, o drobulę laiko angelai. Liturginėje dailėje neretai drobulė laikoma vieno ar dviejų angelų arba vaizduojama kaip pakabintas audinys.
Kasinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją rasta ir daugiau koklių su religiniais siužetais, ne tik Renesanso, bet ir Gotikos laikotarpio. Tai tik rodo, kokią svarbią vietą žmogaus gyvenime užėmė religija.
Medžiagą parengė Rita Lelekauskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. D. Ramonienė, Vilnius, 1997, p. 13, 315.
Hall J. Illustrated Dictionary of Symbols in Eastern and Western Art, Boulder, 1996, p. 140.
The Catholic Encyclopedia, Knights of Columbus special edition, vol. 15, 1914, p. 362−363.
Brock S. P. „Transformations of the Edessa Portrait of Christ“, in: Journal of Assyrian Academic Studies, vol. 18, No. 1, 2004, p. 48, http://www.jaas.org/edocs/v18n1/Sebastian%20Brock-mandili-Final.pdf [žiūrėta 2015-05-20].
Farmer D. H. The Oxford Dictionary of Saints, Oxford, New York, 1996, p. 477.
New Catholic Encyclopedia, vol. 14, Washington, 2003, p. 457.
