XVI a. II ketv.
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 214/34
Koklio matmenys – 33,1 x 21,0–19,5 x 6,5 cm
Restauravo Bronislava Kunkulienė, rest. prot. Nr. 646/9419 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Lovinis renesansinis koklis padengtas mėlynos, baltos, žalios ir geltonos spalvos glazūra. Koklio apvadėlis arkos pavidalo, jo plokštumoje pavaizduota fantastinė būtybė – grifonas, pasuktas profiliu į kairę. Plačiai atmerkta dešine akimi, pražiotu snapu, kyšančiu liežuviu, išskleistais sparnais ir į priekį iškeltomis letenomis aštriais nagais, galinėmis tarsi žengia atgal. Uodega tarp galinių kojų pakreipta į priekį.
Grifonas – hibridinis gyvūnas, išvertus iš persų kalbos, tai būtų grifas-erelis. Jis jungia paukščių karaliaus erelio ir gyvūnų karaliaus liūto galias. Šis hibridinis gyvūnas dažniausiai vaizduojamas liūto kūnu ir erelio sparnais bei galva, simbolizuoja erelio budrumą ir liūto išdidumą bei jėgą. Jis veikė daugelio tautų mitologijoje, buvo tapatinamas su saule ir neretai vaizduojamas traukiantis vežimą su tokiais dievais kaip Apolonas ir Atėnė. Kartais antikos ir viduramžių dailėje grifonas vaizduojamas kaip grobuonis, puolantis kitus gyvūnus ir žmones.
Grifonas priklauso dviem stichijoms: kaip erelis – dangui, kaip liūtas – žemei, todėl neretai sietas su Jėzumi Kristumi, kuris laikomas dangiškuoju ir žemiškuoju pradu. Viduramžiais gyvūnas sietas ir su velniu dėl erelio žiaurumo bei liūto nuožmumo. Taip pat laikytas ištikimos santuokos simboliu, nes tikėta, kad grifonas sau porą pasirenka visam gyvenimui, o jei jo partneris miršta, naujo neieško.
Šiam mitologiniam gyvūnui buvo net priskiriamos stebuklingos galios. Viduramžiais gyvavo legenda, kad įmetus į indą grifono nagą skystis pakeičia spalvą, jei nagas buvo užnuodytas. O plunksnos esą padeda atgauti regėjimą.
Grifonas buvo mėgstamas ir heraldikoje. Pirmą kartą herbe grifono atvaizdas panaudotas XII a. – tada buvo tikima tokio gyvūno egzistavimu. Tokią fantastinę būtybę savo herbuose pritaikė šeimos, kurių giminės pradininkai buvo kilmingi kariai, kad atspindėtų erelio ir liūto savybes. Grifonas ant didikų skydų visada vaizduotas stovintis ant galinių kojų, atstatęs priekines letenas, pravertais nasrais – kaip ir šiame Valdovų rūmų renesansiniame koklyje. Plačiai heraldikoje pradėtas naudoti nuo XV amžiaus. Nors XVII a. viduryje teisme pripažinta, kad tokio gyvūno nėra, jis ir toliau naudotas heraldikoje. Labai dažnai grifonas atlikdavo skydininko vaidmenį. Šią mitologinę būtybę galima pamatyti laikančią Anglijos karalienės Anos Bolein karališkąjį herbą. Du grifonus, laikančius Lietuvos valstybės herbą, galima rasti ant Vilniaus Aušros vartų. Lietuvos Respublikos Prezidento vėliavoje dešinysis skydininkas, laikantis valstybės herbą, taip pat yra grifonas.
Medžiagą parengė Rita Lelekauskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Eason C. Fabulous Creatures, Mythical Monsters, and Animal Power Symbols, London, 2008, p. 83.
Nigg J. The Book of Gryphons, Cambridge, 1982, p. 59, 71, 82–83.
Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004, p. 85–86.
Eksponatas publikuotas
Rackevičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas, Vilnius, 2012, p. 364, pav. 629.
