Aktualu iki 2015-08-30

XIV–XV a.
Uosio mediena
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. Md-16
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 110/429 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG-06-98 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Kol kas vienintelė Lietuvoje Viduramžiais datuojama fleita rasta 2006 m. archeologams tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį, plotą į šiaurę nuo Valdovų rūmų rytinio korpuso. Unikalus uosinės fleitos fragmentas datuojamas XIV–XV amžiais. Išlikusi dirbinio dalis – apie 200 mm ilgio ir 20 mm skersmens plonasienis vamzdelis. Viename fragmento gale yra nedidelė išpjova, galbūt virvutei pririšti. Viršutinėje pusėje matyti trys skylutės garso aukščiui keisti. Tipologiškai šį muzikos instrumentą reikia vadinti ilgąja fleita be pūstuko.

Panašios dažniausiai kaulinės fleitos yra reti, tačiau visoje Europoje žinomi dirbiniai. Ankstyviausia kaulinė fleita rasta Austrijoje, datuojama paleolitu – apie 33 000 m. pr. Kristų. Labai panašios į Akmens amžiaus instrumentus yra ir Viduramžiais datuojamos Vakarų ir Vidurio Europoje randamos fleitos. Dažniausiai jos pagamintos iš vamzdinių kaulų, retkarčiais iš medžio. Paprastai priskiriamos suaugusiųjų arba profesionalų muzikos instrumentams. Dauguma jų Vakarų ir Vidurio Europoje datuojamos XI–XVII amžiais.

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkas Mantvidas Mieliauskas

Panaudota literatūra
Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai. Monografija, Vilnius, 2011.
Hein W. „Musik in der Eiszeit“, in: Archäologie in Deutschland, 2002, H. 4, S. 18–19.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2015-08-24 Atnaujinta: 2015-08-07 08:55
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika