XIV–XV a.
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., radinio inv. Nr. 784
Archeologiniai radiniai leidžia kalbėti apie begalę svarbių praeities reiškinių, vienas jų – savotiškas atliekų perdirbimas. Geras to pavyzdys – bene archajiškiausias ir primityviausias muzikos instrumentas – ūžynė. Archeologiniuose objektuose randamos ūžynės dažniausiai padarytos iš kiaulės arba paukščio kojos kauliuko. Jo viduryje išgręžiama viena arba dvi skylutės. Įsukant ūžynę virvele, perverta per skylutę, išgaunamas burzgimą ar ūžimą primenantis garsas. Viduramžiais datuojamų ūžynių gausiai randama visoje Europoje.
Šis dirbinys lietuvių kalboje vadinamas įvairiai: burzgulis, burzglė, birzgėlė ar ūžlė. „Lietuvių kalbos žodynas“ šį dirbinį apibūdina kaip ūžiantį ar burzgiantį vaikų žaislą.
Viena XIV–XV a. datuojama kaulinė ūžynė rasta ir 1996 m. tyrinėjant Valdovų rūmų pietinių vartų bokštą. Tai vos 7 cm ilgio kiaulės pirštikaulis su centre išgręžta skylute. Rastas kiaulės kojos kaulas, matyt, buvo paprasčiausia virtuvės atlieka, tačiau išgręžus skylę tapo smagiu Vilniaus Žemutinėje pilyje gyvenančio vaiko muzikiniu žaislu.
Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkas Mantvidas Mieliauskas
Panaudoti šaltiniai ir literatūra
Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai. Monografija, Vilnius, 2011.
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., 1997, LII R B. 2670.
Theobald F. V. A Text-Book of Agricultural Zoology, Edinburgh, London, 1913.
