XIV a. pab. – XV a. pr.
Steponavičienė D., Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. II oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 4238.
Vėlyvųjų Viduramžių buitinė keramika nepasižymi didele apdirbimo technikų ir indų paskirties įvairove. Didžiąją dalį (apie 90 proc.) sudaro vidutinio dydžio paprastų, monotoniškų formų puodai. Šio laikotarpio puodai buvo universalūs indai, atlikę visas įmanomas buitinės keramikos funkcijas.
Puodai lipdyti iš volelių arba molio masės juostų, kurių plotis svyravo nuo 2,0 iki 7,5 cm, ir apžiesti ant stovylo – ranka sukamo žiedimo rato, tokių formų, kad atitiktų daugelį funkcijų. Pagal aprūkusias sieneles galima spręsti, kad dalis jų naudoti maistui gaminti ant atviros ugnies. Todėl gaminant puodai būdavo profiliuojami „pilvotų“ formų, kad kuo labiau kaistų indų sienelės. Manoma, kad vėlyvųjų Viduramžių keramika buvo degama ne aukštesnėje nei 900 oC temperatūroje. Dalis puodų puošti bangelės arba horizontalių linijų elementais ar jų deriniais.
Gotikinės keramikos pabaiga laikoma XV ir XVI a. riba, kai Vilniaus puodžių dirbtuvėse įvyko esminės permainos – įsivyravo žiedimo technika, padidinusi gamybos našumą, vilniečių buityje sparčiai plito naujų rūšių indai, užbaigdami puodų dominavimo erą.
Medžiagą parengė Deimantė Baubaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Poškienė J. „Trakų pilių ir miesto viduramžių keramika“, in: Miestų praeitis, redaktorius ir sudarytojas G. Vaitkevičius, Vilnius, 2004, p. 153.
Vaitkevičius G. „Puodininkystės profesionalizacija XIV–XVII a. Vilniuje“, in: Miestų praeitis, redaktorius ir sudarytojas G. Vaitkevičius, Vilnius, 2004, p. 204, 210.
