XIV a. pab.
Vario ir cinko lydinys (pusiau tombakas)
Dydis: 4,15 x 2,7 x 0,05 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų (trasa III) 2004–2006 m. tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1998.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 298/8139 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
XIII a. vid. – XV a. apgalvis – tai metalinės plokštelės, prisiūtos prie audinio arba odinės juostos ir puoštos smulkiais karoliukais (biseriu). Kartais apgalviai būdavo išaudžiami iš metalizuotų siūlų, taip pat archeologai yra radę ir kitokių apgalvių, kepurėlių puošybos variantų. Tokie radiniai nėra dažni. Apgalvių aptikta įvairaus amžiaus moterų ir mergaičių kapuose.
Apgalvius sudarančios plokštelės – įvairaus dydžio, formos (penkiakampės, keturkampės, trikampės ir kt.), gamintos iš labai plonos sidabro arba vario lydinio skardos. Jos labai lengvos – mažosios nesveria ir gramo, didesnės penkiakampės – kiek daugiau nei gramą. Kai kurios iš jų paauksuotos, alavuotos.
Tokios plokštelės (nuo kelių iki keliolikos) būdavo prisiuvamos prie vilnonių, lininių, šilkinių audinių, odinių juostelių. Siūta lininiais ir vilnoniais siūlais. Aplink siuvinėta biseriniais įvairių spalvų karoliukais – balto, juodo, raudono, geltono, mėlyno stiklo, kartais kauliniais, perlamutriniais.
Ant plokštelių vaizduojamos lelijos, palmetės, svastikos simboliai, zoomorfiniai arba geometriniai ornamentai. Kai kurios jų buvę inkrustuotos.
Tokie dirbiniai gaminti metaloplastiniu būdu: juvelyras ant matricos (storesnė metalinė dirbinio formos plokštelė su iškiliu ornamentu) dėdavo ploną sidabro arba vario skardelę, ant jos švino plokštę ir plakdavo mediniu plaktuku. Naugarduke, Kernavėje ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasta matricų, skirtų apgalvių plokštelėms gaminti.
Ilgą laiką apie apgalvių plokšteles buvo žinoma iš Kernavės, Sarių ir kt. kapinynų, taip pat iš jotvingių kapinynų dabartinėje Baltarusijoje. Pastaraisiais metais atliekant archeologinius tyrinėjimus apgalvių plokštelių aptikta ir šalies sostinės Verkių, Bokšto g. kapinynuose bei Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje – kelios jų penkiakampės, pagamintos iš vario ir cinko lydinio, puoštos identišku lelijos motyvu. Lelija siejama su krikščioniškąja simbolika, tapatinama su Marija bei kai kuriais šventaisiais. Toks motyvas matomas ant XIII/XIV–XV a. Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose rastų apgalvių plokštelių, kabučių, žiedų, segių, diržų apkalų ir kt. dirbinių. Nuo XII a. lelijos simbolis vaizduojamas Europos didikų, karalių, miestų heraldiniuose ženkluose.
Kernavės ir Verkių kapinynų duomenimis, kapuose su apgalviais rasta turtingesnių įkapių. Kitų kraštų archeologinėje medžiagoje taip pat žinoma tauriųjų metalų apgalvių plokštelių (diademų), kurios siejamos su aukšto socialinio sluoksnio atstovėmis. Pvz., perlais puoštas auksinių plokštelių apgalvis rastas Kijevo Dievo Motinos Dešimtinės cerkvėje.
Apgalvių su karoliukais ir skardinėmis plokštelėmis paplitimą Lietuvoje kai kurie mokslininkai sieja su slavų arba jotvingių įtaka.
Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Jonaitis R. „Civitas Rutenica“ Vilniuje XIII–XV a. archeologijos duomenimis. Daktaro disertacija, Klaipėda, 2013.
Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a., t. 1: Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, Vilnius, 2009.
Vėlius G. „XIII–XIV a. Kernavės kapinyno apgalviai“, in: Lietuvos archeologija, Vilnius, 2001, p. 383–393.
Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje, Vilnius, 2005.
Vėlius G., Satkūnaitė S. „Apgalviai iš viduramžių Kernavės Kriveikiškių kapinyno. Archeologija ir restauravimas“, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis, t. 4, Vilnius, 2001, p. 229–234, arba http://www.ldm.lt/Rest_centras/Restauratoriai_Velius1.htm (žiūrėta 2015-12-15).
Žukovskis R. „Senkapis Verkių dvaro sodybos teritorijoje“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 m., Vilnius, 2009, p. 171–180.
