Kaplys su praplatintais ašmenimis

Kaplys su praplatintais ašmenimis
Aktualu iki 2016-03-20

XIV a. pab. – XV a. pr.
Geležis
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rytų ir šiaurės korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, radinio inv. Nr. M 809.
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 170/5036 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Kaplys yra vienas iš seniausių įrankių, siejamų su žemdirbyste. Jie būdavo naudojami žemei purenti arba kasti. Lietuvos teritorijoje mediniai kapliai žinomi nuo neolito. Tik vakarų baltams būdingi akmeniniai kapliai, vadinamieji gyvatgaliai. Geležinių kaplių Lietuvos teritorijoje atsiranda II–III amžiuje. Jų daugiausia randama Vidurio Lietuvos plokštiniuose kapinynuose. Kapliai buvo viena iš įkapių žiemgalių moterų kapuose. Laikui bėgant metaliniai kapliai kito, vis labiau būdavo praplatinami jų ašmenys. XIII a. – XV a. pradžioje kapliai būdavo vieni iš pagrindinių daržininkystės įrankių, jų atvaizdų randame ir ikonografijoje.

Iki šiol XIV a. – XV a. pradžiai priskiriamų kaplių su praplatintais galais buvo rasta Maišiagalos (Vilniaus r.) ir Šukionių (Kėdainių r.) piliakalniuose. Vilniaus Žemutinėje pilyje XIV–XV a. sluoksniuose aptikti keli kapliai. Vienas iš jų rastas 2007 m. į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų. Kaplys su praplatintais galais buvo 17,2 cm ilgio, ašmenų plotis 9,1 cm, penties plotis 5,4 cm. Mediniam kotui įstatyti palikta 3,2 cm skersmens skylė.

Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V– IX a.), Vilnius, 1996, p. 110–111.
Vitkūnas M. „Kernavės miestas XIII–XIV amžiuje“, in: Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Vilnius, 2006, p. 63–124.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, 2001, p. 238–240.
Volkaitė-Kulikauskienė R. „Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė“, in: Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje, t. 1, Vilnius, 1978, p. 48–75.
Zabiela G. „Piliakalniai–slėptuvės“, in: Lietuvos archeologija, t. 21, Vilnius, 2001, p. 399–405.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

20261116

Ši knyga – tai kalvinistų giesmynas ir maldynas su daugiabalsėmis (keturbalsėmis) liturginėmis giesmėmis lietuvių kalba.
Pirmą kartą „Kancionalas“ išspausdintas 1781 m. Karaliaučiuje, Hartungų spaustuvėje. Leidinys parengtas pagal 1653 m. Kėdainiuose išspausdintame evangelikų reformatų giesmių ir maldų rinkinyje „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ buvusį giesmyną, sudariusį kalvinistų giedamosios liturgijos pagrindą XVII–XVIII amžiuje. Psalmyną su giesmėmis iš lenkų kalbos išvertė ir šiam leidiniui parengė Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis-Telega (apie 1600 – po 1666). Pridėjus papildomus 8 psalmių vertimus ir 50 giesmių, 1781 m. buvo išspausdintas „Kancionalas“. Leidinį sudarė 108 lietuviškos psalmės, 207 lietuviškos giesmės ir trys priedai. Kalbinė analizė rodo, kad leidinio sudarytojas – vienas asmuo. Ilgą laikąmanyta, kad knygą parengė reformatų dvasininkas Mykolas Cerauskis (1753–1824). Tuo suabejojo tyrėjai Zigmas Zinkevičius, Ingė Lukšaitė ir Birutė Kabašinskaitė. Pastaroji atliko lyginamąją neabejotinai M. Cerauskio rengtų tekstų ir „Kancionalo“ analizę bei padarė išvadą, kad jis greičiausiai nėra leidinio sudarytojas. 

 

Plačiau

Publikuota: 2016-03-14 Atnaujinta: 2016-03-10 19:05
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika