XIV a. pab. – XV a. pr.
Geležis
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rytų ir šiaurės korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, radinio inv. Nr. M 809.
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 170/5036 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Kaplys yra vienas iš seniausių įrankių, siejamų su žemdirbyste. Jie būdavo naudojami žemei purenti arba kasti. Lietuvos teritorijoje mediniai kapliai žinomi nuo neolito. Tik vakarų baltams būdingi akmeniniai kapliai, vadinamieji gyvatgaliai. Geležinių kaplių Lietuvos teritorijoje atsiranda II–III amžiuje. Jų daugiausia randama Vidurio Lietuvos plokštiniuose kapinynuose. Kapliai buvo viena iš įkapių žiemgalių moterų kapuose. Laikui bėgant metaliniai kapliai kito, vis labiau būdavo praplatinami jų ašmenys. XIII a. – XV a. pradžioje kapliai būdavo vieni iš pagrindinių daržininkystės įrankių, jų atvaizdų randame ir ikonografijoje.
Iki šiol XIV a. – XV a. pradžiai priskiriamų kaplių su praplatintais galais buvo rasta Maišiagalos (Vilniaus r.) ir Šukionių (Kėdainių r.) piliakalniuose. Vilniaus Žemutinėje pilyje XIV–XV a. sluoksniuose aptikti keli kapliai. Vienas iš jų rastas 2007 m. į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų. Kaplys su praplatintais galais buvo 17,2 cm ilgio, ašmenų plotis 9,1 cm, penties plotis 5,4 cm. Mediniam kotui įstatyti palikta 3,2 cm skersmens skylė.
Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V– IX a.), Vilnius, 1996, p. 110–111.
Vitkūnas M. „Kernavės miestas XIII–XIV amžiuje“, in: Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Vilnius, 2006, p. 63–124.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, 2001, p. 238–240.
Volkaitė-Kulikauskienė R. „Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė“, in: Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje, t. 1, Vilnius, 1978, p. 48–75.
Zabiela G. „Piliakalniai–slėptuvės“, in: Lietuvos archeologija, t. 21, Vilnius, 2001, p. 399–405.
