Aktualu iki 2016-04-03

XIV a. pab. XV a. pr.
Geležis
Ilgis 42 cm, plotis 4 cm, storis 0,5 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurės korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., radinio inv. Nr. M 637.
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 93/1296 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Jau nuo senų laikų vienas iš svarbiausių įrankių šienui ir javams pjauti yra dalgis. Ikonografijoje nuo XIII a. randamuose dalgių atvaizduose matome, kad jų forma bei dalys iki mūsų dienų beveik nepakito.

Dalgis – vien vyrų darbo įrankis, I tūkstantmetyje prieš mūsų erą pradėtas naudoti keltų, vėliau paplito germanų kraštuose. I mūsų eros amžiuje dalgis pasiekė Gotlando salą ir baltų gentis (I a. kapas žinomas Semboje).

Lietuvos pajūryje dalgių randama II–XIII a. vyrų kapuose. Kartais jų kape aptinkama net po 2–3.

Dalgių pagausėja X–XII a. – jų dažniau randama vyrų kapuose. Pagrindinė šių įrankių paplitimo teritorija išliko Lietuvos vakariniai rajonai, ypač daug jų randama Lietuvos pajūryje.

IX–XII a. dalgių aptinkama ir Užnemunės (Kaukų) ir Rytų Lietuvos (Mažulonių (Ignalinos r.), Brodeliškių, Nemenčinės (abu Vilniaus r.) piliakalnių sluoksniuose.

Vėlesniu laikotarpiu, XIII–XV a., vis daugiau jų randama ir rytinėje Lietuvos dalyje. Bene didžiausias XIV a. – XV a. pradžios žemdirbystės įrankių lobis buvo aptiktas Maišiagalos (Vilniaus r.) piliakalnyje. Lobyje rastos trys iš keturių piliakalnyje aptiktų dalgių geležčių. Keletas šių įrankių fragmentų rasta ir Kernavės „Aukuro kalno“ piliakalnyje bei Žemutiniame mieste. Taip pat dalgių rasta ir Vilniaus Žemutinės pilies kultūriniuose sluoksniuose.

Vilniaus Žemutinėje pilyje XIVXV a. sluoksniuose aptikti keli dalgiai arba jų dalys. Vienas iš geriausiai išlikusių dalgių rastas 2001 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidiniame kieme, XIV–XV a. sandūros sluoksnyje. Jis aptiktas sveikas, tik kiek palankstytas.

Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V– IX a.), Vilnius, 1996, p. 110–111.
Vitkūnas M. „Kernavės miestas XIII–XIV amžiuje“, in: Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Vilnius, 2006, p. 63–124.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, 2001, p. 238–240.
Volkaitė-Kulikauskienė R. „Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė“, in: Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje, t. 1, Vilnius, 1978, p. 48–75.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Kirvis

20250217

Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies ir vėliau Valdovų rūmų teritorijoje aptikta įvairių tipų kirvių iš skirtingų laikotarpių. Iki šiol mokslininkų diskusijos dėl tam tikrų kirvių tipų paskirties išlieka aktyvios ir nevienareikšmės. Tyrėjai nesutaria, kiek iš šių kirvių buvo pritaikyti kasdieniams darbams, o kiek jų buvo naudojami kaip ginklai mūšyje. Tik atidžiai išnagrinėjus kiekvieno kirvio konstrukciją, svorį, dydį bei kitus techninius duomenis, galima gana aiškiai atskirti kirvius, kurie buvo skirti tik darbui, nuo sukurtų kovai. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad kai kurie kirviai buvo universalūs – jie galėjo tarnauti tiek kaip darbo įrankiai, tiek ir kaip ginklai.

 

Plačiau

Publikuota: 2016-03-28 Atnaujinta: 2016-03-25 13:32
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika