XV a.
Oda
Matmenys: apie 25 x 10 x 0,3 cm
Ožalas E. Šiaurės korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., radinio inv. Nr. 111.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 1/63 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Pirštuotų pirštinių istoriją galima būtų pradėti jau nuo senųjų civilizacijų: tokios pirštinės buvo rastos Tutanchamono kape. Viduramžių Europoje šie subtilūs dirbiniai imti siūti ir megzti tik pakankamai ištobulėjus gamybos technologijoms. Pirmieji tokias pirštines ėmė dėvėti karališkieji asmenys, Romos katalikų bažnyčios dignitoriai bei kiti aukštuomenės atstovai. Jau XIV a. pab. jos buvo itin svarbi kilmingų vyrų ir moterų kostiumo dalis, o vėliau – ir platesnių visuomenės sluoksnių madingas aksesuaras. Pirštinės, ypač nuo XVI a., buvo dažna detalė portretuose, rodanti aukštą vaizduojamo asmens rangą. Su pirštinėmis rankose pavaizduota ir garsiausia XVI a. Lietuvos pora: Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas.
Pirštuotos pirštinės buvo branginamas ir vertinamas aksesuaras, skirtas individo statusui ar profesijai atskleisti. Jos dažniausiai siūtos iš odos ar tekstilės. Odinėms pirštinėms siūti paprastai naudota ožkos, avies, elnio ar veršelio oda. Tačiau žinoma ir egzotiškesnių variantų. XVI a. tarp rafinuotų aukštuomenės damų buvo populiarios viščiuko odos pirštinės. Šios labai plonos ir minkštos pirštinės tilpdavo net į graikinio riešuto kevalą. Manyta, jog mūvint tokias pirštines nakties miego metu rankos taps ypač baltos ir švelnios. Vėlesniais amžiais liko tik viščiuko odos pirštinių pavadinimas, o iš tikrųjų joms siūti imta naudoti itin plona negimusių veršelių oda. Prabangios pirštinės būdavo dekoruojamos nėriniais, kailiu, siuvinėtais papuošimais, brangiaisiais akmenimis ir tauriųjų metalų detalėmis. Istorijoje buvo žinomos ir iškvepintos pirštinės, išpopuliarėjusios XVI a. Italijoje, kai kvepalai tapo savotiška manija. Būdavo kvepinama viskas: plaukai, skrybėlės, batai, drabužiai, taip pat ir pirštinės. Odinės pirštinės buvo įtrinamos susmulkintomis įvairių rūšių aromatingosiomis žolelėmis, sumaišytomis su taukais. Manoma, kad tai padėdavo atsikratyti natūralaus odos kvapo.
Pirštinės gali atrodyti labai nekaltas kostiumo priedas, tačiau tai buvo vienas labiausiai provokuojančių drabužių žmonijos istorijoje. Pirštinės sietos su gausybe papročių, ritualų ir intrigų. Praeities šimtmečiais egzistavo pakankamai tikslios gairės, kaip, kada ir kokias pirštines asmuo turi dėvėti ar nedėvėti. Jų dėvėjimo ir turėjimo etiketo subtilybės buvo reglamentuotos karališkuosiuose ir bažnytiniuose protokoluose. Tarp kitų aukšto socialinio statuso asmenų taip pat buvo laikomasi tam tikrų taisyklių, kaip madingas vyriškis ar moteriškė turi elgtis su pirštinėmis. Pavyzdžiui, XVI a. pab. buvo madinga tendencija elegantiškam asmeniui laikyti pirštines rankose, arba vieną laikyti rankoje, o kitą užkištą už diržo.
Pirštinės istorijos tėkmėje atliko ir svarbų simbolinį vaidmenį. Nuo ankstyvųjų Viduramžių jos buvo neatsiejama simbolinė investitūros ceremonijų dalis. Pagal Viduramžių Burgundijoje tarp riterių gimusį paprotį – mesti žemėn šarvų pirštinę kaip kvietimą į kovą, – praktikuotą Europoje bent kelis šimtmečius, pirštinės traktuotos kaip asmens garbės simbolis ir dvikovos preliudijos dalis. Kitas labai svarbus pirštinių vaidmuo Europos istorijoje – simbolinė dovana. Ilgus amžius gyvavo tradicija dovanoti pirštines valdovams, prašant teisingumo, malonės ar tiesiog kaip prielankumo ženklą. Tokio dovanojimo pavyzdžių randame ir Lietuvos istorijoje. Žinoma, jog Vokiečių ordino didysis magistras Vytauto pirmajai žmonai kunigaikštienei Onai ir jos dvariškėms dovanojo perlais puoštas šilkines pirštines. Antroji Vytauto žmona Julijona atsidėkodama ordino magistrui už dovanotą Reino vyną nusiuntė jam pirštinių porą.
Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje jau rasta apie 10 odinių kumštinių pirštinių ir dar daugiau pavienių jų detalių bei fragmentų. O pirštuota pirštinė aptikta tik vienintelė. Tai itin retas radinys ir kitų Europos šalių archeologinėje medžiagoje.
Pirštinė rasta 2001 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, XV a. kultūriniame sluoksnyje. Ji pasiūta iš plonos ir minkštos augalinio rauginimo odos. Dirbinį sudaro dvi pagrindinės detalės ir nedidelė kilpelės detalė riešo dalyje, skirta susegti. Pirštinė kairės rankos, greičiausiai vyriška.
Šis išskirtinis archeologinis radinys – XV a. odinė pirštuota pirštinė – nuo 2013 m. eksponuojama Valdovų rūmų muziejaus istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje.
Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007.
„Gloves and Mittens From the Past“, in: Medieval Histories, 2016, No. 1, p. 13–16 (by Willemsen A. „Taking up the glove: finds, uses and meanings of gloves, mittens and gauntlets in western Europe, c. AD 1300–1700“, in: Post-Medieval Archaeology, vol. 49, 2015), http://www.medievalhistories.com/wp-content/uploads/Medieval-News-2016-January-1-1.pdf?x45024.
Pendergast S., Pendergast T. Fashion, Costume, and Culture: Clothing, Headwear, Body Decorations, and Footwear Through the Ages, vol. 2, 2004, http://www.kosstu.kz/static/uploads/library/gumanitar/english/g-e-49.pdf.
http://www.fashionintime.org/history-gloves-significance/.
Rijkelijkhuizen M. „Leather gloves and mittens – examples recovered from the Netherlands“, in: Archaeological Leather Group Newsletter, 2013, No. 38, p. 5–9, http://www.archleathgrp.org.uk/members/N38web.pdf.
Rijkelijkhuizen M. „Two mystery objects and a calfskin glove: exceptional leather finds from Gorinchem, the Netherlands“, in: Archaeological Leather Group Newsletter, 2013, No. 37, p. 3–6, http://www.archleathgrp.org.uk/members/N37web.pdf.
