Italija, Veneto regionas
XVII a.
Medis, geležis, drožyba, polichromija, auksavimas
Aukštis 70 cm
Inv. Nr. VR-165
Šią žvakidę 2007 m. gegužės 17 d. iš Marijos Kančeljeri (Maria Cancellieri, San Džustinas, Italija) būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. eksponatas perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.
XVII a. namuose sukurti ir turėti dirbtinį šviesos šaltinį buvo brangu, o namų ūkių išlaidos žvakėms tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gana didelės. Aptariamuoju laikotarpiu ieškota būdų, kaip tamsiuoju paros metu patalpą padaryti kuo šviesesnę. Dėl šios priežasties klestėjo įvairių žvakidžių gamyba – jos turėjo būti žvakių laikikliai ir kartu papuošti gyvenamąją erdvę. To meto žvakidės turėdavo šviesą atspindintį paviršių, pavyzdžiui, būdavo auksuojamos, kad prieblandoje šviesos šaltinis kuo labiau išryškėtų, jo žėrėjimas būtų pastebimas visoje patalpoje.
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose saugoma žvakidė yra antropomorfinio pavidalo, t. y. vaizduoja žmogų, iškeltoje rankoje laikantį Gausybės ragą – žvakei įmontuoti skirtą laikiklį. Žvakidė veikiausiai vaizduoja romėnų deivę Fortūną, kuri romėnų mitologijoje buvo sėkmės bei likimo deivė. Ikonografijoje ši deivė dažnai rodoma kaip likimo rato ir žmonių gyvenimo valdytoja. Tikėtina, kad meistras neatsitiktinai pasirinko šios deivės atvaizdą ir degančios žvakės, kaip bėgančio laiko, simbolį.
Žvakidė vaizduoja Fortūną ilgais plaukais, apsirengusią romėniško tipo drabužiu. Aukso spalvos drabužis su rudais atvartais siekia žemę, priekyje šiek tiek trumpesnis – iki kelių. Moteris avi romėniško tipo blauzdas dengiančius batus. Vaizduojama per petį perjuosta drožinėta brangakmenius imituojanti juosta. Moters galva papuošta karūna (?) su drožinėtu brangakmeniu. Žvakidės pagrindas keturkampio formos, kampai papuošti drožtomis voliutėlėmis, centras ir šonai – polichromine tapyba. Pagrindo apačia išplatėja. Žvakidės nugarinėje pusėje gana ryški reljefinė drožyba. Per juosmenį eina Gausybės rago fragmentas, matomos sijono draperijų klostės. Tai leidžia daryti prielaidą, kad žvakidė nebuvo skirta glausti prie sienos (nugarinė pusė nėra plokščia), nors nugarinė pusė nėra paauksuota. XVII a. patalpų apšvietimas buvo visai kitoks nei šiais laikais, šviesos šaltinis (dažniausiai židinys) buvo ne patalpos viršuje, o apačioje, žvakių šviesa taip pat menkai apšviesdavo kambarių kerteles, todėl meistrams nebuvo reikalo auksuoti nematomų kūrinio pusių.
Medžiagą parengė Toma Zarankaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Thornton P. The Italian Renaissance Interior 1400–1600, New York, 1991, p. 275–276.
