XVII a.
Geležis, kaulas, tušas (?)
Striška G. Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Pilies vartų archeologiniai tyrimai 2007–2008 m., radinių inv. Nr. 1019; 1699.
Restauravo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 468/14007 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 554/14093 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Jau nuo priešistorinių laikų pagrindiniu stalo įrankiu laikytas peilis. Tačiau valgyti skirto peilio, šakutės ir šaukšto derinio istorija Europoje prasideda nuo XIV a. Apie šakutę ir jos kelionę į Europos valgomuosius rašyta anksčiau: https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/sakute#.WxfPgu6FOUk.
Lėtai, bet užtikrintai šakutė ėmė skintis kelią link valgomojo stalo. Kaip visada, pirmiausia naujove dažniau naudotis pradėjo aukštuomenė. Iki XVII a. pabaigos tebevyravo įprotis į kviestinius pietus neštis savo stalo įrankius, bet XVIII a. atsirado nauja mada – ant stalo pradėti dėti šeimininko peiliai ir šakutės, derantys tarpusavyje ir su kitais stalo įrankiais. Šakutės tapo įrankiais, kuriais buvo galima stebinti svečius, pademonstruoti jiems namų turtingumą, rafinuotas šeimininko manieras.
Maždaug XVIII a. viduryje stalo peiliai ir šakutės įgavo mums įprastą šių stalo įrankių formą. Pradėti masiškai gaminti vienodai dekoruotų stalo peilių ir šakučių komplektai.
Ankstesnes puošnias įrankių formas ir prašmatniai dekoruotas kriaunas po truputį pakeitė santūresni elementai. Kriaunų gamybai imtos naudoti įvairios medžiagos: medis, porcelianas, metalas, mineralai ir pusbrangiai akmenys, bet ragas ir kaulas išliko populiariausia medžiaga. Raginės ar kaulinės įrankių kriaunos buvo įmantriai išraižomos, inkrustuojamos tauriaisiais metalais ar pusbrangiais akmenimis, vėliau, XVIII a. pradžioje, kai kriaunų formos supaprastėjo, jos pradėtos dažyti augaliniais dažais arba būdavo dekoruojamos raižytu ir įjuodintu ornamentu.
Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamos dvidantės šakutės su kaulinėmis, tušu tapytomis kriaunomis galėtų būti iš stalo įrankių rinkinio, pagaminto XVII a. pab.–XVIII a., sekant nauja Europos mada. Tiesa, šakutės paprastesnės nei jų europietiškos amžininkės – pagamintos iš geležies lydinio, kaulinėmis kriaunomis. Vis dėlto, šie įrankiai išsiskiria iš kitų šios grupės radinių – jų rankenėlės nupoliruotos, puoštos lengvais, plunksniniais potėpiais. Abiejų šakučių piešiniai nežymiai skiriasi, tad galima daryti prielaidą, kad jas gaminęs meistras dar nebuvo pasiekęs „standartizuotos masinės gamybos“ lygio.
Medžiagą parengė Sigita Venckūnienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Paston-Williams S. The Art of Dining: A History of Cooking and Eating, London, 1993.
Petrovski H. The Evolution of Useful Things: How Everyday Artifacts - From Forks and Pins to Paper Clips and Zippers - Came to be as They are, New York, 1994.
Young L. Gentility: A Historical Context for the Material Culture of the Table in the ‘Long 19th century’, 1780-1915, in: Table Settings. The Material Culture and Social Context of Dining AD 1700-1900, ed. J. Symonds, Oxford, 2010.
