XIII a. IV ketv.
Oda
Ilgis apie 24,5 cm, plotis apie 9,5 cm, aukštis apie 10 cm
Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2014–2015 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1808, 1816a.
Restauravo ir odos morfologinius tyrimus atliko Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 875/16503, tyrimų Nr. ORN-43 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
2014–2015 m. Valdovų rūmų rytinio korpuso šiauriniame priestate buvo atlikti nedidelės apimties archeologiniai tyrimai – tuomet surastas gerai išlikęs ūkinis pastatas. Šiame statinyje aptikta įspūdingų radinių: medinių ornamentuotų kamantų, polichromine tapyba puoštas medinis balnas ir kt. Remiantis dendrochronologiniais tyrimais, medinis pastatas ir jame rasti daiktai buvo datuoti XIII a. paskutiniu ketvirčiu.
Čia aptikta ir odinio auliukinio (avalynės, kurios šoneliai dengia kulkšnį ir apatinę blauzdos dalį) liekanų. Auliukinio išlikęs tik batviršis, jo pagrindinė detalė išpjauta iš vieno galvijų odos gabalo. Viršutinis jo kraštas buvo apsiūtas ožkos odos juostele, o smaili noselė sutvirtinta dviguba galvijų odos juostele. Auliukinis turi vertikalias įpjovas, skirtas dirželiui įverti ir apsiavus sutraukti. Jo priekinė dalis buvo puošniai išsiuvinėta. Siuvinėjimo medžiagų neišliko, matyti tik kiaurymės tose vietose, kur buvo siuvinėta. Sprendžiant iš taisyklingos jų formos, galima manyti, kad pirmiausia odoje aštriu įrankiu buvo padarytos skylutės, per kurias vėliau išsiuvinėta siūlais.
Tokio apavo Lietuvos teritorijoje aptikta nedaug. Jo surasta per Kernavės ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinius tyrimus. Visi šie radiniai datuojami XIII–XIV a. ir yra vieni seniausių odinės avalynės pavyzdžių Lietuvoje. Kaimyniniuose kraštuose bei kitose Europos šalyse tokia ir panaši avalynė avėta jau VIII amžiuje. Jos noselė dažniausiai buvo smaili, padai – platūs, nežymiai įliemenuoti. Avalynės priekis dažnai puoštas akcentuojant centrinę liniją, kaip manoma, pagal iš senesnių laikų atėjusią tradiciją. Nuo priešistorės iki VIII a. apavas buvo siuvamas iš vientiso odos gabalo, sujungto viršuje, ir tik nuo VIII a. padas pradėtas išpjauti kaip atskira detalė. Buvusi sujungimo linija avalynės batviršio priekinėje dalyje ir toliau buvo „pažymima“ iš pradžių dekoratyvine siūle, vėliau akcentuojama išsiuvinėjant. Siuvinėta įvairiaspalviais šilkiniais, vilnoniais, lininiais arba kitokio augalinio pluošto siūlais. Rečiau šis apavas puoštas kiauraraščiu ar įspaustu ornamentu. Tokia avalynė paplito visoje ankstyvųjų Viduramžių Europoje, tik Vakarų Europoje vyravo tiesios, o Rytų Europoje – plastiškos ir minkštos ornamento linijos.
Pristatyta avalynės pusporė, datuota XIII a. paskutiniu ketvirčiu, yra vienas iš seniausių odinės avalynės pavyzdžių Lietuvoje.
Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Goubitz O., van Driel-Murray C., Groenman van Waateringe W. Stepping through Time: Archaeological Footwear from Prehistoric Times until 1800, Zwolle, 2007.
Grew F., de Neergaard M. Shoes and Pattens, Woodbridge, 2011.
Harjula J. Before the Heels. Footwear and Shoemaking in Turku in the Middle Ages and at the beginning of the Early Modern Period, Turku, 2008.
Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2014–2015 m. ataskaita, Vilnius, 2015.
Larsen A. J. „Footwear from the Gullskoen Area of Bryggen“, in: The Bryggen Papers. Main Series, vol. 4, Bergen, 1992.
Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 229–256.
Курбатов А. В. Псковская школа кожевенного ремесла в средневековой Руси. Российский археологический ежегодник, Санкт-Петербург, 2013, № 3, c. 476–498.
