1944 m.
Aliuminio lydinys
Blaževičius P. Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (u. k. 1791) (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 218.
Restauravo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 959/14498 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Per 2017 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje buvo aptikta radinių, siejamų su 1941–1944 m. Vilniuje dislokuota Vokietijos kariuomene. Tarp jų rasta išlikusi stačiakampio formos korpuso dalis, turinti apskritą skylę viduryje ir keturias mažas skylutes kampuose. Radinio korpusas buvo nudažytas pilkos spalvos dažais, jie ne visur išlikę. Ant korpuso buvo prikniedyta plokštelė su užrašu juodu šriftu: Zeitauslöser. Bauart: Emil Scholz. Gerät nr. 10 15513-2. Werk Nr.:60083. Anforderz.: Fl 30260. Hersteller: Emil Scholz. Rastas daiktas iškart pateko į Restauravimo dirbtuves, ten nustatyta, kad jis pagamintas iš aliuminio lydinio. Tai rodo jo unikalumą, nes tokių radinių šiandieninėje restauravimo praktikoje tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasitaiko gana retai (aliuminio lydiniai pramoniniu būdu pradėti gaminti tik XIX a. viduryje). Restauravimo metodikų, taikomų tvarkant aliuminio lydinio gaminius, nėra daug. Dažniausiai jomis remiamasi siekiant apsaugoti šį metalą nuo tolesnės korozijos (pvz., valant elektrocheminiu būdu arba naudojant šarmines chemines medžiagas). Tačiau šiuo atveju restauravimo technikos galėjo pakenkti dažų sluoksniui, nes dažai ant radinio buvo praradę rišiklį, todėl pasidarė neatsparūs net vandeniui. Taigi prieš valant ant dažyto metalo paviršiaus užteptas apsauginis palaipsniui savaime sunykstantis medžiagos Cyclododecan sluoksnis, siekiant apsaugoti originalų dažų sluoksnį. Nuo nedažyto paviršiaus atsargiai nuvalyti nešvarumai. Išdžiovinus metalą, jis kartu su dažų sluoksniu sutvirtintas naudojant polimerinės medžiagos Plexisol P500-40 tirpalą, jo užpurkšta purkštuvu ant paviršiaus.
Ištyrinėjus užrašą ir kitas gaminio detales, nustatyta, kad tai yra krovininio parašiuto laikmačio dalis. Šiuos parašiutus naudojo Liuftvafė (vok. Luftwaffe) – Vokietijos Trečiojo reicho Vermachto (vok. Wehrmacht) karinės oro pajėgos. Pats laikmatis buvo gaminamas Emil Scholz, Hamburge, Vokietijoje (nuo 1941 m.). Juo buvo reguliuojamas (atidedamas) parašiuto išsiskleidimo laikas, krovinį išmetus iš lėktuvo. Nustatant laiką, atsižvelgiama į kritimo aukštį ir greičiausiai krovinio dydį bei svorį.
1944 m. liepos 7–13 d., kai vyko kovos dėl Vilniaus, čia taip pat buvo panaudoti atsargų parašiutai. „Naktį iš liepos 9 į 10 d. [vokiečių] įgulą oro transportu pavyko aprūpinti amunicija. Vėliau ginamas miesto plotas pasidarė per mažas tokiam uždaviniui.“ (Liepsnojantis Vilnius. Liudininkų prisiminimai, sudarė ir vertė G. Šironas, Vilnius, 2014, p. 83.)
Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra ir kiti šaltiniai
Bailey G. T. „Stabilization of a wrecked and corroded aluminium aircraft“, in: Proceedings of Metal 2004, Canbera, 2014, p. 453–464.
Liepsnojantis Vilnius. Liudininkų prisiminimai, sudarė ir vertė G. Šironas, Vilnius, 2014, p. 83.
MacLeod I. D. „Stabilization of corroded aluminium“, in: Studies in Conservation, vol. 28, No. 1, 1983.
„Luftwaffe parachute timing data plate“, in: warrelics.eu, http://www.warrelics.eu/forum/field-equipment-accessories-third-reich/luftwaffe-parachute-timing-data-plate-583209 [žiūrėta 2020-06-16].
