Raudono vaško antspaudo fragmentas

Aktualu iki 2020-09-06

XVI a. II–III ketv.
Fragmento dydis: 1,5 x 2 cm
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., radinio inv. Nr. 800.
Restauravo Bronislava Kunkulienė, rest. prot. Nr. 470/10090 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Antspaudas – skiriamasis ženklas, patvirtinantis antspauduojamo dokumento tikrumą, teisėtumą, suteikiantis jam apsaugą. Antspaudo spalva, forma ir vaizdulys suteikia informacijos apie antspaudo turėtojo rangą ir antspauduoto dokumento svarbą. Vakarų Europoje antspaudai pradėti naudoti nuo V–VI amžiaus. XIII a. antspaudus jau turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, nuo XIV a. – miestai, kapitulos, vyskupai, vienuolynai, kunigaikščiai, aukštieji valstybės pareigūnai, nuo XV a. – miestiečiai, didikai, dalis vidutinių bajorų, cechai, vėliau – kitos institucijos.

Europoje jau nuo ankstyvųjų Viduramžių (V–X a.) pagrindinė medžiaga, iš kurios gaminti antspaudai, buvo vaškas. Nuo XII a. antspaudus imta spalvinti. Pirmiausia pasirodė raudoni, juodi ir mėlyni antspaudai. Raudona spalva būdavo išgaunama į vašką įmaišius cinoberio (gyvsidabrio sulfidas (rūda) arba švino suriko (švino oksidas, dar vadinamas raudonu švinu). XIV a. viduryje įsigalėjo nuomonė, kad raudonas vaškas yra garbingesnis, todėl jį naudojo tik imperatoriai ir karaliai.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV a. pabaigos raudonas vaškas tapo valdančiosios Gediminaičių dinastijos (valstybės) ir katalikų vyskupų (Bažnyčios) privilegija.

Raudono vaško antspaudo fragmentų rasta 1996 m. tyrinėjant vieną iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vėlyvosios gotikos stiliaus rūmų tualetą – latriną, buvusią rūmų pietinio korpuso pietvakariniame kampe. Latrina statyta XVI a. antrajame dešimtmetyje. XVI a. pabaigoje ją rekonstravus į laiptinę, pagal paskirtį nebenaudota. Archeologinis sluoksnis, kuriame surasti pristatomo antspaudo fragmentai, susiformavęs latrinos funkcionavimo laikotarpiu.

Išlikusiame fragmente matyti erelio uodegos dalis. Atrodo, kad antspaudas buvo herbinis, skirtas svarbiems dokumentams antspauduoti. Gaila, bet dėl radinio fragmentiškumo tiksliau nustatyti antspaudo priklausomybę ir tai, kam konkrečiai antspauduoti jis buvo skirtas, sudėtinga. Tačiau jis galėtų būti tiesiogiai siejamas su valdovu ar jo aplinka.

XVI a. Lietuvos valdovų antspaudų vaizduliuose naudotas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas Vytis, ir Lenkijos Karalystės herbas Erelis kartu su Vyčiu. Pavyzdžiui, prie 1524 m. dokumento išlikusiame Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos (1494–1557) antspaudo vaizdulyje yra Lenkijos Karalystės herbas Erelis ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas Vytis bei giminės herbai, apjuosti legendos.

Įdomu, kad 1522 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1506–1548), atsižvelgdamas į Vilniaus vaivados (1522–1539) ir Lietuvos didžiojo kanclerio (1522–1532) Alberto Goštauto žmonos Sofijos Verejskos kunigaikštišką kilmę (jos proprosenelis iš motinos pusės buvo Bizantijos imperatorius Manuilas II Paleologas (Μανουήλ Β΄ Παλαιολόγος, 1350–1425), suteikė jai, jos vyrui ir jų palikuonims „raudono vaško“ privilegiją. Tais pačiais metais raudonai antspauduoti leista ir Trakų vaivadai (1522–1530) bei Lietuvos didžiajam etmonui (1497–1500, 1507–1530) Konstantinui Ostrogiškiui. Tokiu būdu didikai tam tikra prasme buvo sulyginti su valdančiosios dinastijos nariais.

Pristatomas antspaudas eksponuojamas Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje (I maršrutas, 12 salė, 12.6 vitrina).

Plačiau apie istorinius raudono vaško antspaudus

Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Naudota literatūra
Dzialyński T. A. Zbiór praw litewskich 1339–1529, Poznan, 1841.
Jonynaitė D., Keršulytė E., Mesmer R. „Vaško antspaudų technologinių ir istorinių bruožų įtaka restauravimo procesui“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 13, sud. D. Mukienė, Vilnius, 2010, p. 79.
Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos po Valdovų rūmų pamatais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 146–160.
Railaitė A. „Kodėl Alberto Goštauto jungtiniame herbe nėra dvigalvio erelio?“, in: Jaunųjų mokslininkų darbai, Nr. 3 (4), Vilnius, 2007, p. 18.
Rimša E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius, 1999, p. 15.
Rimša E. „Antspaudas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/Straipsnis/antspaudas-104824 [žiūrėta 2020-06-12].

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Kirvis

20250217

Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies ir vėliau Valdovų rūmų teritorijoje aptikta įvairių tipų kirvių iš skirtingų laikotarpių. Iki šiol mokslininkų diskusijos dėl tam tikrų kirvių tipų paskirties išlieka aktyvios ir nevienareikšmės. Tyrėjai nesutaria, kiek iš šių kirvių buvo pritaikyti kasdieniams darbams, o kiek jų buvo naudojami kaip ginklai mūšyje. Tik atidžiai išnagrinėjus kiekvieno kirvio konstrukciją, svorį, dydį bei kitus techninius duomenis, galima gana aiškiai atskirti kirvius, kurie buvo skirti tik darbui, nuo sukurtų kovai. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad kai kurie kirviai buvo universalūs – jie galėjo tarnauti tiek kaip darbo įrankiai, tiek ir kaip ginklai.

 

Plačiau

Publikuota: 2020-08-31 Atnaujinta: 2020-08-28 12:18
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika