XVII a. pradžioje Olandijoje pradėtos gaminti kaolininės (baltojo, ugniai atsparaus molio), vientisos konstrukcijos pypkės. Šios pypkės dažnai išsiskirdavo dekoru – heraldiniais motyvais, augaliniais, siužetiniais ornamentais, taip pat būdavo ženklinamos jas pagaminusių meistrų inicialais, kitokiais gamybiniais ženklais. Būtent gaminių ženklinimas bei ornamentavimas rodė aukštesnę gaminio kokybę ir kainą.
Vienas įdomesnių ornamentų, kuriuo būdavo dekoruojamos tokios pypkės, yra scena iš Senojo Testamento, vaizduojanti didžuvę, ryjančią pranašą Joną. Pypkių vamzdeliuose reljefiškai ornamentuotos plėšriosios žuvies detalės – žvynai, akys ir nasrai. Pypkės galvutėje vaizduojama tik pranašo Jonos – barzdoto vyro – galva.
Ornamento kilmė ir populiarumas interpretuojami įvairiai. Viena iš versijų siejama su XVI a. antrosios pusės anglų aristokratu Volteriu Raliu (Walter Raleigh, 1554–1618, (https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Sir_Walter_Raleigh_by_Simon_van_de_Passe_(1617).jpg). Šis asmuo buvo vienas garsiausių Anglijos karalienės Elžbietos I epochos veikėjų, pasižymėjo vykdant Šiaurės Amerikos kolonizaciją, įvairiose karinėse kampanijose, užėmė aukštas politines pozicijas. Manoma, kad jis taip pat tiesiogiai susijęs su tabako patekimu į Angliją bei rūkymo propagavimu ir išpopuliarinimu. Teigiama, kad būdamas karalienės Elžbietos I favoritu jis prikalbino užtraukti dūmą ir pačią karalienę.
Minėta scena iš Senojo Testamento siejama ir su karaliene Elžbieta I. Žinoma, kad ji labai mėgo šią istoriją ir netgi tapatindavo savo gyvenimą su joje aprašomais įvykiais. Sąsają galima įžvelgti ir 1559 m. pastatyto karališkojo laivyno galeono pavadinime – „Elžbieta Jona“. Didžuvė galėjo simbolizuoti Ispanijos karalystės laivyną „Nenugalimoji armada“, kuris buvo pagrindinis Anglijos priešininkas jūroje.
Dar viena aptariamojo pypkių ornamento kilmės interpretacija siejama su politiniais XVII a. pradžios įvykiais. 1604 m. į Anglijos sostą įžengęs Jokūbas I buvo labai nusiteikęs prieš rūkymą. Dėl jo vykdomos griežtos politikos daugelis anglų pypkių gamintojų buvo priversti emigruoti iš savo tėvynės į Olandiją, kur sėkmingai įsikūrė ir pavertė šią šalį didžiausiu pypkių centru to meto Europoje. Būtent dėl šių įvykių ir galbūt karalienei Elžbietai I atminti galėjo būti pasirinktas toks pypkių ornamentas.
Dekoruotos baltojo molio pypkės netruko pasiekti ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje surasta kelios dešimtys XVII a. pirmąja puse datuojamų baltojo molio pypkių fragmentų. Tarp jų – ir dekoruotų tam laikotarpiui būdingais ornamentais: heraldinėmis lelijomis, aštuoniakampėmis žvaigždutėmis, reljefiniais augaliniais ornamentais. Taip pat buvo surasti dviejų pypkių, dekoruotų minėta bibline scena, fragmentai.
Vienas jų aptiktas 2003 m. tyrinėjant rūmų pietinio korpuso prieigas. Pypkė rasta XVII a. datuotoje duobėje su įvairiais dirbiniais, patekusiais ten XVII a. antrojoje pusėje, kai rūmai buvo nusiaubti per karą su Maskva. Šios pypkės kotelis yra ovalo formos, išlikęs ilgis – 4,2 cm, skersmuo – 1 x 1,2 cm, dūmų angos skersmuo – 0,3 cm.
Kitas fragmentas rastas 2004 m. vienoje iš Valdovų rūmų vakarinio korpuso pietinės dalies latrinų. Pypkės kotelio fragmento ilgis – 8,6 cm, skersmuo – 0,8 cm, dūmų angos skersmuo – 0,3 cm.
Tikėtina, kad baltojo molio pypkės, dekoruotos didžuvės, ryjančios pranašą Joną, siužetiniu ornamentu, į Vilnių pateko iš Rygos, Dancigo (Gdansko) arba Rytų Prūsijos uostų. Rygoje pypkių fragmentų su šiuo siužetu rasta keliolika. Ne viena tokių pypkių radavietė žinoma Gdanske. Lietuvoje, be Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos, pora pypkių fragmentų, dekoruotų tokiu ornamentu, rasta ir Vilniaus senamiestyje (Klaipėdos ir Bokšto gatvėse), po vieną fragmentą – Klaipėdos senamiestyje bei Dubingių piliavietėje.