Per 2017 m. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos archeologinius tyrimus buvo aptikta radinių, siejamų su Antruoju pasauliniu karu (1939–1945). Tarp jų rasta vokiškos dujokaukės dalis.
Dujokaukė – tai prietaisas, padedantis apsaugoti kvėpavimo organus, veidą ir akis nuo ore esančių nuodingųjų medžiagų. Pagal veikimo principą dujokaukės būna filtruojamosios (filtruoja iš išorės įkvepiamą orą ir sugeria nuodingąsias medžiagas) ir izoliuojamosios (naudojamos, kai atmosferoje stinga deguonies, pvz., dirbant po žeme, gesinant gaisrus ir kitur). Ši dujokaukė buvo filtruojamoji – susidėjo iš guminės kaukės ir filtruojamosios bei sugeriamosios dėžutės, sujungtos tiesiogiai arba jungiamąja žarna.
Prietaisai, apsaugantys kvėpavimo takus nuo dujų, dūmų ar kitų nuodingų garų, buvo kuriami dar prieš pirmą kartą panaudojant šiuolaikinius cheminius ginklus. Remiantis 1984 m. išleistu žurnalu „Popular Mechanics“, pirmosios dujokaukės pradėtos naudoti dar senovės Graikijoje. Tiesa, tuo metu paprasta jūrinė kempinė prireikus buvo naudojama kaip dujokaukė. I a. romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas Plinijus Vyresnysis (23/24–79) aprašė, kaip Romos kalnakasiai naudojo akytą odą nuo gyvūnų pūslių, norėdami apsisaugoti nuo švino oksido dulkių, ir pažymėjo vieną iš pirmųjų užregistruotų oro respiratorių naudojimo būdų. Jau nuo 850 m. pavojingose vietose dirbantys žmonės taip pat naudojo primityvias dujokaukes, kai persų mokslininkai broliai Banu Musa (Banū Mūsā – „Musos sūnūs“) iš Irako, be daugelio kitų savo išradimų, sukūrė ankstyvą dujokaukės variantą, skirtą apsaugoti užterštuose šuliniuose dirbančius darbuotojus. XVII a. Europoje daugelis maro gydytojų, norėdami apsisaugoti nuo šios ligos, pritaikė ir dėvėjo paukščio pavidalo kaukes. Kaukės snapas būdavo pripildomas aromatinių medžiagų, skirtų filtruoti užterštą orą; vienas iš receptų buvo opijaus tinktūra (lot. laudanum), gintaras, rožių žiedlapiai, stirakas, mira, balzaminių mėtų lapai, gvazdikėliai ir kamparas. Tačiau visi šie prietaisai buvo gana primityvūs, kaip ir dauguma XIX a. respiratorių. Paprastai juos sudarė maišas virš galvos, kuris buvo tvirtinamas aplink kaklą ir į kurį patekdavo gryno oro iš rezervuaro. Kai kurie nesudėtingos konstrukcijos respiratoriai absorbuodavo šiek tiek anglies dioksido iškvėptame ore (tai leido kelis kartus įkvėpti), o kiti turėjo vožtuvus, leidžiančius iškvėpti panaudotą orą. Tik XIX a. viduryje viskas pasidarė kiek rimčiau, kai buvo gautas pirmasis patentas kvėpavimo takų apsaugos priemonei – 1849 m. amerikiečių išradėjas Luisas Hazletas (Lewis Haslett) tapo pirmuoju asmeniu, gavusiu patentą („Hazleto plaučių apsaugos priemonės“ (angl. Haslett Lung Protector) ankstyvajam dujokaukės modeliui. Šie prietaisai visų pirma buvo skirti apsaugoti gaisrus gesinančius ugniagesius. Ilgainiui minėtose apsaugos priemonėse pradėta naudoti gumos ir metalo gobtuvo konstrukcija su priekyje esančiu filtru ir dviem stikliniais okuliarais. Metalo talpykloje (filtre) buvo kalkių, glicerine mirkytos vatos ir medžio anglies.
Pirmojo pasaulinio karo metu pradėtas plačiai naudoti cheminis ginklas (Vokietijos kariuomenė pirmą kartą sėkmingai panaudojo nuodingas dujas prieš sąjungininkų karius 1915 m. balandžio 22-ąją). Antrajame Ipro mūšyje (Belgija) pirmąkart pradėtos masiškai gaminti dujokaukės abiejose konflikto pusėse. Iš pradžių siekiant apsisaugoti nuo nuodingų dujų naudoti paprasti medžiaginiai kvėpavimo takų dangalai, kurių viduje – medvilninis tamponas, įmirkytas sugeriamajame tirpale. Pirmąją efektyviai filtruojančią dujokaukę su aktyvintosios anglies filtru 1915 m. sukūrė rusų chemikas Nikolajus Zelinskis (Nikolaj Zelinskij). Jo išradimą netrukus pradėjo naudoti tuomečiai sąjungininkai kare – anglai ir prancūzai.
Mąstant apie Pirmojo pasaulinio karo dujų atakas, dujokaukė tapo standartine vokiečių kareivių ekipuotės dalimi Antrojo pasaulinio karo metu ir buvo naudojama iki karo pabaigos. Paprastai naudotos dviejų modelių dujokaukės: GM-30 (Gasmaske Modell 1930, sukurta 1930 m.) ir jos atnaujintas variantas GM-38 (Gasmaske Modell 1938, sukurta 1938 m.).
Valdovų rūmų teritorijoje rasta dalis priklausė GM-38 modelio (3 dydžio) dujokaukei. Visa kaukės antveidžio dalis pagaminta iš gumos, kuri greičiausiai turėjo apsaugoti nuo naujai atrastų cheminių medžiagų. Šios dujokaukės gamintos įvairių spalvų. Tai priklausė nuo to, kur jos buvo naudojamos. Pvz., kaukės, naudotos Šiaurės Afrikoje Antrojo pasaulinio karo metu, dažytos smėlio spalva. Šio modelio kaukė turi 5 tvirtinimo taškų dirželių laikiklius, kurie yra sujungti dviem diržais vidurinėje dalyje, dviem apatinėje ir vienu viršuje per vidurį. Kaukė turėjo dėžutę, kuri paprastai buvo nešiojama dešinėje nugaros dalyje, po diržu, tačiau pati kaukė turėjo ir dirželį, su kuriuo ją buvo galima dėvėti. Galima teigti, kad ši restauruota dujokaukė pagaminta 1944 m., nes metalinės dalys pagamintos jau ne iš vario, bet iš pigesnio geležies lydinio ir kartu yra pakeičiama jų konstrukcija. Sprendžiant iš ant kaukės rasto įspausto trijų raidžių junginio ebd, ši dujokaukė buvo pagaminta bendrovėje „Fatra“ (Fatra A.-G., Erzeugung techn. Gummiwaren, Napajedl/Mähren) Čekoslovakijoje – nuo tada, kai Vokietija ją aneksavo 1939 metais. Žlugus Trečiajam reichui, gamyba nutrūko. Tačiau 1945 m. pabaigoje GM-38 gamyba buvo atnaujinta „GuZu“ gamykloje Zubžio (Zubří) mieste ir tęsėsi iki 1951 metų.
Greičiausiai dujokaukė buvo pamesta vykstant kovoms dėl Vilniaus 1944 m. liepos 7–13 dienomis. Vėliau po mūšių, tvarkant nuolaužas ir įvairių daiktų liekanas, dujokaukės dalis buvo išmesta į šiukšlių duobę, netoli dabartinės Valdovų rūmų vietos, ir užkasta.
