Publikuota 20211129
Aktualu iki 2021-12-05
Lombardija, Italija, XVI a. II p.
Riešutmedis, geležis, drožyba, auksavimas
Matmenys: 58 x 168 x 55 cm
Inv. Nr. VR-317
Eksponatą 2008 m. balandžio 25 d. antikvariate „Botticelli Antichitá“ (Italija) būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. kasonė perduota Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.
XV a. Italijoje susiformavo specifinių skrynių, kurioms ilgainiui prigijo kasonių (it. cassone) pavadinimas, tipas. Žodis „kasonė“ kildinamas iš itališko žodžio cassa, kurio pirminė reikšmė yra „dėžė“ arba „skrynia“, o didelė skrynia imta vadinti cassone. Tai buvo labai universalus baldas, naudotas įvairiems daiktams saugoti namuose arba jiems transportuoti kelionių metu. Tačiau kasonės taip pat turėjo pabrėžti savininko statusą, padėtį visuomenėje ir atspindėti jo turimus turtus ir įtaką. Kasonių puošyba buvo įvairialypė – nuo XV a. naudotų tapybos, intarsijos technikų iki prabangių manieristinių formų skrynių, kurių visas paviršius dekoruotas iškiliomis drožinėtomis ir auksuotomis figūromis. Neapsiribota vien išorės puošyba, kartais audiniais būdavo dekoruojamas kasonių vidus arba taupant lėšas audinys tiesiog būdavo nupiešiamas.
XVI amžiuje, ypač antroje pusėje, Italijoje paplito gausiai drožinėtos, manieristinėmis formomis pasižymėjusios kasonės, atskiros jų dalys būdavo auksuojamos. Drožyba buvo vis iškilesnė, ekspresyvesnė, naudotos riestos formos, grotesko elementai. Anksčiau buvusios populiarios tapytos kasonės darėsi nemadingos ir po truputį išnyko. Labai gerai šį procesą atskleidžia 1553 m. Florencijos didikų Medičių (Medici) inventorius, kuriame minima, kad tapytos skrynios buvo perkeltos į moterų ir žindyvių kambarius, o naujos drožinėtos skrynios atneštos į oficialias erdves. Bene puošniausios drožinėtos kasonės gamintos Toskanos regione, ypač Florencijoje, tačiau jų gamybos centrų buvo ir šiaurinėje Italijos dalyje, ypač Lombardijoje ir Venecijoje, taip pat Romoje.
Ši kasonė sukurta Šiaurės Italijoje, greičiausiai Lombardijoje. Ji dekoruota gausiais auksuotais drožiniais. Skrynios priekinės dalies šonuose esančiuose kartušuose vaizduojamos karių su ietimis ir skydais figūros. Centrinėje dalyje – įrėminta plokštė, puošta drožinėtomis ir auksuotomis voliutomis, jūros būtybių, mažų berniukų (it. putti) figūromis. Centriniame kartuše matyti apsinuoginusios moters ir greta stovinčio paukščio figūros, jos greičiausiai vaizduoja Spartos karaliaus Tindarėjo žmoną Ledą, kurią suviliojo gulbinu pasivertęs Dzeusas. Ši senovės Graikijos mitologijos scena labai dažnai buvo perteikiama XVI–XVII a. meno kūriniuose. Renesanso epochoje ji naudojama ir baldų puošyboje.
Apie itališkas skrynias Abiejų Tautų Respublikoje šiek tiek žinoma iš rašytinių šaltinių. Pavyzdžiui, 1517 m. spalio 27 d. Džulianas Paseras (Giuliano Passero) aprašė per Neapolį važiuojančią Bonos Sforcos (Bona Sforza, 1494–1557) palydą su 18 vežimų, kiekviename jų buvo po porą labai prabangių ir auksuotų skrynių, kurias Izabelė Aragonietė (Isabella d’Aragona, 1470–1524) užsakė pagaminti Neapolyje ir padovanojo savo dukteriai. Šiose skryniose buvo vežami Bonos Sforcos daiktai, 1518 m. pradžioje jos turėjo pasiekti Krokuvą.
Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Dailės žodynas, atsak. red. J. Mulevičiūtė, Vilnius, 1999, p. 191.
Link-Lenczowska S. „Cascie, stipi, padiglioni, spalliere...“. Wyposażenie komnat pałacu w Bari w świetle pośmiertnego inwentarza królowej Bony“, in: Amicissima. Studia Magdalenae Piwocka oblata, Cracoviae, MMX, s. 168.
Paolini C. „Chest“, in: At Home in Renaissance Italy, ed. by M. Ajmar-Wollheim and F. Dennis, London, 2006, p. 121.
Passero G. Prima pubblicazione in istampa, che delle Storie in forma di Giornali, le quali sotto nome di questo Autore finora erano andate manoscritte…, Napoli, MDCCLXXXV, p. 241.
