Publikuota 20211206
Aktualu iki 2021-12-12
XVIII a. pab.
Vario lydinys
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologiniai 2002 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 171.
Restauravo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 475/14014 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų archeologiniai 2004–2006 m. tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III), radinio inv. Nr. 280/1.
Restauravo Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 735/12086 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo 2005 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 11722.
Restauravo Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 577/14116 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
2005 m., atliekant Valdovų rūmų Žemutinės pilies tyrinėjimus, kasinėjant vidinį kiemą, buvo atkastas XVIII a. rūmų gyventojus menantis šulinys. Jame rasta keramikos, fajanso indų šukių, geležinių ir kitokių dirbinių liekanų, kurios greičiausiai ten buvo suverstos tvarkant aplinką. Tarp jų aptikta vario lydinio saga su įspaustu skaičiaus „7“ ženklu. Tai gana retas radinys – kol kas rūmų teritorijoje iš viso rastos (ar bent restauruotos) tik trys sagos. Apie jas istorinių duomenų nesama daug. Yra žinoma, kad šios sagos priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 7-ojo fuzilierių regimento kariui.
Fuzilieriai (pranc. fusiliers) paprastai buvo šauliai, ginkluoti fuzėjomis (ilgais šaunamaisiais ginklais su titnagine spyna). Žodis „fuzilierius“ oficialiai pirmą kartą pavartotas 1670 m. Prancūzijos kariuomenėje, kur pagrindinė tokių karių pareiga buvo artilerijos apsauga ir palyda. 1671 m. suburtas Prancūzijos karališkųjų fuzilierių pulkas Europoje buvo laikomas pavyzdžiu. XVIII a. titnaginiams šautuvams Europos armijose tapus pagrindiniu pėstininkų ginklu, fuzilieriai prarado savo pirminę paskirtį ir nebebuvo siejami vien su artilerijos apsauga. Daug kur jie pradėjo vykdyti lengvųjų pėstininkų funkcijas, greičiausiai dėl geresnių individualių gebėjimų atlikti paskiras užduotis, mat tokius gebėjimus natūraliai demonstruoja kariai, kurių niekada neribojo fiksuota ir nekeičiama vieta mūšio linijoje.
1790 m. kovo 2 d. iš Gardino karališkųjų rūmų apsaugos bataliono buvo suformuotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 7-asis fuzilierių regimentas, kurio pirmuoju šefu (globėjo funkcijas atliekančiu vadovu, savo lėšomis suformavusiu pulką ir dažnai jam vadovaudavusiu) tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega (1790–1792). Antruoju šefu buvo valdovo šambelionas (karališkųjų rūmų dvariškis) Liudvikas Gelgaudas (1793–1794). Regimento vadais buvo pulkininkas Feliksas Garževskis (1790–1791) ir pulkininkas Steponas Grabovskis (1791–1794). Regimentas buvo formuojamas iš Vilniaus, Trakų vaivadijų ir Ašmenos pavieto rekrutų. Jis dislokuotas Vilniuje, Smurgainyse, Ašmenoje. 7-asis fuzilierių regimentas dalyvavo 1792 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos kare ginant Gegužės 3-iosios konstituciją ir Ketverių metų seimo reformas – liepos 23 d. kovėsi paskutinėse didelėse šio karo kautynėse ties Lietuvos Brasta (dab. Brestas, Baltarusia). Brastos mūšyje Lietuvos pajėgos atliko sėkmingą miesto gynybos ir Rusijos kariuomenės stabdymo operaciją. 1792 m. karui su Rusija pasibaigus nesėkmingai, 7-asis fuzilierių regimentas aktyviai dalyvavo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime: 1794 m. balandžio 22–23 d. vykdant Vilniaus puolimą, šturmavo ir užėmė rusų įgulos hauptvachtą (sargybos būstinę) Turgaus aikštėje (šalia Šv. Kazimiero bažnyčios). Balandžio 27 d. dalyvavo kautynėse ties Nemenčine, gegužės 7 d. – Polianų mūšyje ir birželio 25 d. – ties Salomis. Taip pat dalyvavo ginant Varšuvos priemiestį Pragą. Pragos kautynės buvo vienas iš atsakingiausių gynybos barų ir taip pat paskutinis ne tik 1794 m. sukilimo bet ir apskritai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšis. Čia 7-asis fuzilierių regimentas kovėsi ir žuvo kartu su 2-ąja Lietuvos divizija.
Valdovų rūmų teritorijoje rastos sagos galėjo priklausyti XVIII a. pabaigoje Žemutinės pilies rūmuose gyvenusiems žmonėms. To meto dokumentuose dažnai nurodoma įvairių jų gyventojų (būstų savininkų) socialinė kilmė, pareigos bei užsiėmimai. Tarp civilines pareigas užėmusių žmonių čia būta ir kariuomenės pareigūnų, kaip antai: Vilniaus (ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės) vėliavininkas, Vilniaus pilies (įgulos) pavėliavininkis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės seržantas, Vilniaus įgulos vėliavininko pavaduotojas, Rečycos rotmistras ir kiti. Taigi, tikėtina, kad čia galėjo gyventi ar laikinai apsistoti ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 7-uoju regimentu susiję kariai.
Kiek yra žinoma, regimento karininkų munduro paviršius buvo lygus, o kareivių – su skaičiumi 7. Regimento numeracija galėjo atsirasti apie 1792 metus.
Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Už suteiktą svarbią informaciją dėkojame Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkui istorikui Arvydui Pociūnui.
Naudota literatūra
„Fusilier“, in: Encyclopædia Britannica. 11 (11th ed.), ed. H. Chisholm, Cambridge, 1911, p. 369.
Vaičenonis J. „Fuzilieriai“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/fuzilieriai/ [žiūrėta 2021 10 26].
Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje, 2005–2006 m. tyrimai, sud. L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 146–147.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 6, Vilnius, 2004.
