Muziejinio eksponato plokštelė su įrašu

 

 

 

2005 m. birželio mėnesį Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Valdovų rūmų (Katedros a. 4) ir į pietus nuo pirmosios oficinos (Lietuvos nacionalinis muziejus, Arsenalo g. 1), norint pratęsti 2002 m. pradėtą požeminių inžinerinių tinklų (komunikacijų) kolektoriaus įrengimą, buvo pradėti archeologiniai tyrimai. Tyrinėtame pradiniame 140 m² plote, orientuotame šiaurės pietų kryptimi, pradedant nuo pirmosios oficinos, Lietuvos nacionalinio muziejaus pastato fasado, buvo atidengti keli XX a. antros pusės akmeninio grindinio liekanų fragmentai – tai XX a. septintajame dešimtmetyje tvarkant aplinką grįstas grindinys, fiksuotas viršutiniame maišytame sluoksnyje. Jame surinkta nemažai įvairių archeologinių radinių. Viename iš minėtų grindinio fragmentų su vandens nubėgimui skirto latako liekanomis rasta kvadratinė muziejinio eksponato plokštelė, pagaminta iš aliuminio lydinio, žemu apvadu palei kraštus, pusiau apskritais kampais, dviem skylutėmis prikalimui galuose su atspaustu reljefišku įrašu – inventoriniu numeriu „IST.ETN. MUZIEJUS EM 1888“. Ši nedidelė plokštelė atskleidė turiningą, daugiasluoksnę, detektyvinio siužeto vertą muziejinės vertybės istoriją.

Paaiškėjo, kad tai yra Istorijos ir etnografijos muziejaus (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus) etnografinių rinkinių eksponato – žeberklo – inventorinis numeris. Į Lietuvą žeberklas pateko tarpukariu, tačiau sovietmečiu, aštuntajame dešimtmetyje, buvo perduotas Baltarusios mokslų akademijai. Etnografiniu požiūriu, žeberklas – įprastas smeigiamasis žvejų prietaisas, tačiau, jo, kaip eksponato, istorija yra turtinga ir verta išsamesnio pasakojimo. Žeberklas buvo naudotas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Svisločiaus apylinkių žvejų (Valkavisko apskr., Balstogės vaivadija). Remiantis gamtos apsaugos įstatymu, draudžiančiu žvejybą žeberklais, jis iš vietos žvejų buvo konfiskuotas ir 1936 m. Valkavisko kraštotyros draugijos pastangomis atgabentas į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejų. 1925 m. edukaciniais tikslais prie Stepono Batoro universiteto Etnologijos įstaigos (vėliau – Etnologijos ir etnografijos katedra) įkurtas muziejus tuomet jau turėjo gausų eksponatų rinkinį ir buvo atviras visuomenei. Žeberklui suteikus muziejaus numerį „M. E. 2398“, jis tapo visaverčiu eksponatu.

Eksponato sėkmės istorija glaudžiai susijusi su etnologe, etnografe, muziejininke Marija Znamerovska-Priuferova (Maria Znamierowska-Prüfferowa), kuri dirbo Etnografijos muziejuje ir tyrinėjo žvejybos verslą. Mokslininkė, gimusi 1898 m. Kybartuose, iki 1945 m. gyveno ir dirbo Lietuvoje, vėliau išvyko į Torunę (Lenkija). Ten įkūrė Torunės etnografijos muziejų (dabar – M. Znamerovskos-Priuferovos etnografijos muziejus) ir ilgus metus jam vadovavo.

M. Znamerovskos-Priuferovos dėka eksponatas rado garbingą vietą jos sukauptoje žeberklų (apie 300 vienetų) kolekcijoje ir tapo mokslinių tyrinėjimų objektu. M. Znamerovskai-Priuferovai 1939 m. humanitarinių mokslų daktaro laipsnis buvo suteiktas būtent už žeberklų tyrinėjimą. Praplėtusi disertacijos medžiagą, beveik po dvidešimties metų ji išleido knygą „Duriamieji žvejybos įrankiai Lenkijoje ir kaimyniniuose kraštuose“. Šiame leidinyje, kaip ir disertacijos santraukoje, tyrinėtoja pateikė žeberklo piešinius ir trumpą informaciją apie jį.

Naujas etapas žeberklo istorijoje prasidėjo 1941 m. prie LSSR mokslų akademijos Etnologijos instituto įsteigus Vilniaus etnografijos muziejų (nuo 1952 m. – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus, nuo 1992 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus), kuriam atiteko 1939 m. uždaryto Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejaus rinkiniai. Penktajame dešimtmetyje žeberklui buvo suteiktas numeris „EM 1888“, o šeštajame – septintajame dešimtmetyje minėtas numeris buvo atspaustas aliuminio lydinio plokštelėje. Tokio pobūdžio plokšteles muziejų užsakymu gamindavo Vilniaus dailės kombinatas – jos buvo gana universalios: tvirtinamos tiek prie muziejinių vertybių, tiek prie darbinio inventoriaus (stalų, kėdžių, spintų ir pan.).

1977 m. tuometinio LSSR kultūros ministro Jono Bielinio įsakymu keli šimtai eksponatų iš baltarusių žemių buvo perduoti Baltarusiai. Taip baigėsi keturiasdešimt metų trukusi lietuviškoji žeberklo istorijos dalis, kol netikėtai, vėl beveik po keturiasdešimties metų ji tiesiogine to žodžio prasme buvo atkasta.