Polis

 

XVI a. pradžioje Pilies kalno vakarinėje papėdėje stovėjusios Ankstyvosios mūrinės pilies vietoje prasidėjo pagrindinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statybos. Pirmas iššūkis, su kuriuo susidūrė statytojai, XVI a. pradžioje pradėję statyti vėlyvosios Gotikos rūmus, – nestabilus gruntas aplink kalvą, ant kurios XIII a. pabaigoje – XV a. stovėjo Ankstyvoji mūrinė pilis. Su tuo jau buvo susidūrę ir XIV a. pirmame ketvirtyje pilį plėtę Ankstyvosios mūrinės pilies statytojai. Jie problemiškiausiose vietose, po mūro sienomis, iš ąžuolo ir pušies medienos rentė medines konstrukcijas – rostverkus. Tuo pačiu keliu nueita ir vėlyvosios Gotikos rūmų statybos metu. Tačiau po sienomis aptikto rostverko konstrukcija ir jai naudota mediena pasikeitė. Daugiausia rostverkui naudota juodalksnio mediena. Tik kai kur virš vertikalių juodalksnio polių buvo rastos rostverko viršutinės dalies horizontalios pušinės sijos. Po renesansine rūmų rytinio korpuso dalimi, statyta XVI a. penktajame dešimtmetyje, taip pat aptiktas medinis rostverkas. Tai polinio tipo rostverkas, jį sudarė tankiai sukalti juodalksnio poliai.

 

Per 2014–2015 m. archeologinius tyrimus po renesansine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso dalimi rasta 20 polių, jie buvo iškelti ir konservuojami. Remiantis dendrochronologinių tyrimų duomenimis, poliai daryti iš 1542–1543 m. kirstų juodalksnių. Šiuos polius, atsižvelgiant į jų dydį, galima išskirti į dvi grupes: didelius polius ir polius-kaiščius. Aptiktų didelių polių ilgis 2,5–3 metrai, dydis storajame gale: apie 20 x 20 – 40 x 40 centimetrų. Pristatomas vienas iš masyviausių polių, jo ilgis 2,90 m, dydis storajame gale: 32 x 30 centimetrų. Iškeltas polis 2015–2019 m. buvo konservuojamas cukrumi, o 2020 m. papildė pagrindinę Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją.

 

Medžiagą parengė Egidijus Ožalas

Fotografai Vytautas Abramauskas, Mindaugas Kaminskas, Deimantė Baubaitė