Balto molio ąsotėlis

 

XVI a. antroje pusėje, plečiantis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmams, vakarinio korpuso pietinėje dalyje buvo įrengtos dvi latrinos (rūmų tualetai). Pagal paskirtį šie įrenginiai naudoti iki XVII a. vidurio karų, kuriems pasibaigus rūmai buvo nuniokoti ir apleisti. Latrinos, kaip pakankamai gerai nuo aplinkos izoliuotos ir uždaros struktūros, iki mūsų dienų „išsaugojo“ gausią ir unikalią to laikotarpio rūmų dvaro kasdienybėje naudotų daiktų kolekciją.

XX–XXI a. sandūroje buvo atlikti vienos iš šių latrinų archeologiniai tyrimai. Rūmų gyvavimo ir latrinos funkcionavimo laikotarpiu susidariusiame juosvos žemės su griuvenomis sluoksnyje koncentravosi XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje rūmų dvaro kasdienybėje naudotų daiktų fragmentai. Tai – importinė balto molio, vadinamoji Izniko keramika, dekoratyvūs stiklo buteliukai, šilko, damasto audinių skiautės ir kt. Didžiausią radinių komplekso dalį sudarė buitinė keramika. Čia rasta per 500 šių dirbinių fragmentų. Šiame komplekse išsiskiria gausus balto molio masės indų fragmentų kiekis.

Vienas iš geriau išlikusių dirbinių – 23,5 cm aukščio balto molio ąsotėlis. Jo išorinė pusė padengta šviesiai ruda, vidinė – gelsvai žalsva glazūra. Išorinė pusė dekoruota trikampių įspaudų tinkliniu ornamentu, sukomponuotu kaklelio ir petelių srityse.

XX a. pabaigoje Lietuvoje atlikti cheminiai balto molio indų ir vietinio šviesaus molio palyginamieji tyrimai parodė, kad tyrinėtų gaminių žaliava nebūdinga Lietuvai. Konstatuota, kad visi čia rasti balto molio indai yra ne vietinės kilmės. Tačiau centrų, iš kurių į Lietuvą importuoti balto molio indai, buvo bent keli. Jų gamybos vietos koncentravosi ten, kur buvo aptinkama balto molio telkinių: Vokietijoje (šiaurės vakarų ir centrinėje dalyje), Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lenkijos pietinėje dalyje. XVI–XVII a. gamybos apimtys yra itin didelės, tad šios rūšies indų gausiai randama visoje Europoje. Tyrinėtojai pažymi, kad neretai tikslius gamybos centrus nustatyti sunku dėl technologinio ir morfologinio produkcijos unifikuotumo bei tyrimų ir publikacijų trūkumo.

Nors vienareikšmiškai pasakyti, kuriame gamybos centre buvo pagamintas pristatomas ąsotėlis, yra sudėtinga, tačiau galimą interpretaciją įdomiai papildo rašytinių šaltinių duomenys.

Balto molio indų gabenimas į Vilnių yra fiksuotas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios muitinių knygose. Dalyje įrašų (1600 ir 1605 m. Gardino, 1613 m. Jurbarko muitinių knygose) fiksuotas tik pats balto molio indų vežimo į Vilnių faktas, nenurodant, iš kur jie gabenami.

Informatyvesni yra 1583 m. įrašai Brastos muitinės knygoje. Joje užfiksuota, kad į Vilnių iš Ilžos (dab. Mazovijos vaivadija, Radomo apskritis) vežta „baltų ir glazūruotų puodų“. Nuo tų metų vasario iki gegužės šioje muitinės knygoje užfiksuoti 22 puodų vežimai. Brastos muitinės knygos įrašus papildo istorikų tyrimai, nurodantys, kad iš Lenkijos į Vilnių per Brastą ėjo bent du prekybos keliai: Liublinas–Brasta–Gardinas–Vilnius ir Liublinas–Brasta–Valkaviskas–Vilnius.

 

Tai, kad vienas iš balto molio indų gamybos centrų buvo Ilžoje, nurodo ir lenkų tyrinėtojai. Apskritai Lenkijoje gamintų balto molio masės indų didžiausias paplitimas yra siejamas su XVI a. antrosios pusės – XVII a. pirmosios pusės laikotarpiu. Greta Ilžos, minimi tokie gamybos centrai kaip Čmieluvas, Tarluvas (dab. Šventojo Kryžiaus vaivadija) ir kt.

XVI a. – XVII a. pradžios importuotą keramiką Lietuvoje tyrinėję specialistai pastebi, kad tokie gaminiai koncentruojasi valdovo, vienuolynų ir bažnyčių teritorijų aplinkoje. Tai rodo, kad tuo laikotarpiu europietiškos stalo kultūros mados pirmiausia sietinos su aukščiausio socialinio statuso žmonių buitimi.

Pristatomas ąsotėlis yra eksponuojamas Valdovų rūmų nuolatinėje ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 14 salė, 14.11 vitrina).

 

 

Naudota literatūra