Arbaleto strėlės antgalis

 

Arbaletas – rankinis puolamasis šaulio ginklas, iš kurio buvo šaudoma strėlėmis arba kulkomis. Pirmą kartą arbaletas, kaip rankinis ginklas, paminėtas IV a. romėnų karo teoretiko Vegecijaus (Flavius Renatus Vegetius) veikale „Rei militaris instituta“. Ankstyvaisiais Viduramžiais šis ginklas Vakarų Europoje dar buvo mažai naudojamas, kitaip nei per pirmuosius Kryžiaus žygius į Palestiną. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, Lietuvos teritorijoje arbaletas pradėtas naudoti XIII a. pirmoje pusėje, o XIV a. pirmoje pusėje jais ginkluoti kovojo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės šauliai. Įtemptu karo su Vokiečių ordinu etapu – XIV a. antroje pusėje – XV a. pirmoje pusėje – arbaletai buvo gaminami Vilniaus arbaletų dirbtuvėse, o arbaleto strėlių raida atitiko europines tendencijas.

Per Valdovų rūmų vidiniame kieme 1996 m. vykdytus archeologinius tyrimus (vad. A. Tautavičius) buvo rasta nemažai geležinių dirbinių, tarp kurių – ir septyni įtveriamieji arbaleto strėlių antgaliai. Rastieji antgaliai buvo labai sunykę, dalies jų įtvaros nulūžusios. Čia pristatomas bene geriausiai išlikęs antgalis, kurio galvutės ilgis yra 3,9 cm, plačiausia vieta – 0,9 x 1,0 cm, o išlikęs bendras ilgis – 6,2 cm. Remiantis dr. Gintauto Rackevičiaus sudaryta Lietuvoje rastų arbaleto strėlių antgalių tipologija, aptariami antgaliai priskirtini 14 tipo antgalių grupei. Ankstyviausi šio tipo antgaliai pasirodo XIV a. pirmoje pusėje, o jų datavimas siejamas su Ordino Bajerburgo pilies sunaikinimu antrame XIV a. ketvirtyje. Šio tipo arbaleto strėlių antgalių gana gausiai rasta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, ir visi šie radiniai sietini su XIV a. pabaiga, lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. Tokius arbaleto strėlių antgalius naudojo tiek kryžiuočių, tiek lietuvių šauliai. XIII–XIV a. šie antgaliai buvo plačiai paplitę Latvijos teritorijoje. Tai Vakarų Europai būdingas strėlių antgalių tipas, o Rytų Europoje jie naudoti tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos ribose.