Paprastasis lęšis (Lens culinaris)

 

2008 m., atliekant archeologinius tyrimus Žemutinės pilies vakarinio korpuso prieigose, Ankstyvosios mūrinės pilies šiaurės vakariniame kampe, šalia XIV a. vartų (?) bokšto stovėjusiame mediniame name buvo rasta įvairių apdegusių grūdų, lęšių sėklų. Pastatas su grūdais bei sėklomis sudegė greičiausiai XIV a. pabaigoje puolant pilį.

Lęšiai yra viena seniausių domestikuotų auginamų ankštinių kultūrų. Biblijoje minima raudonųjų lęšių košė, už kurią Ezavas iš Jokūbo nusipirko pirmagimystės teises. Suanglėjusių mažų lęšių sėklų aptikta dar iš neolito laikotarpio. Lęšiai pradėti auginti Artimuosiuose Rytuose, vadinamajame Derlingajame pusmėnulyje, maždaug 8000–7000 m. pr. Kr. Bronzos amžiaus sluoksnyje lęšių buvo rasta Šveicarijoje, Šv. Petro saloje, Bylio ežere. Duomenų apie lęšių kultivavimą nėra daug. Ilgą laiką šio augalo liekanų Lietuvos bronzos ir geležies amžių paminkluose nebuvo rasta. Ankstyviausiais radiniais laikyti XIV a. Maišiagalos piliakalnyje aptikti valgomieji lęšiai. Tačiau pastarųjų metų tyrimai rodo, kad ši kultūra Lietuvoje auginta jau I tūkst. pr. Kr. pradžioje. Kukutiškių piliakalnyje, atliekant archeologinius tyrimus, tarp kitų kultūrinių augalų taip pat rasta lęšių, datuojamų VII–V a. pr. Kr. Lęšiai minimi jau ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Vienas seniausių ikonografijos pavyzdžių yra X a. rankraštis „De materia medica“, kuriame tarp 300 aprašomų gyvūnų ir augalų yra ir lęšiai.

Lęšiai – vienamečiai augalai, priklausantys pupinių (Fabaceae) šeimos lęšio genčiai. Ūkiui svarbi rūšis – valgomasis lęšis (Lens culinaris). Sėklos yra lęšio pavidalo, 2–9 mm skersmens; turi 25–30 proc. baltymų, 1–3 proc. angliavandenių, apie 2 proc. riebalų. Dėl maistinių savybių patiekalai iš lęšių buvo patiekiami tiek ant didikų, tiek ant valstiečių stalo. Lęšiai išpopuliarėjo Viduramžiais (X–XV a.). Atsiradus trilaukei sėjomainai, grūdų ir ankštinių kultūrų derlius tapo didesnis. Lęšiai imti vartoti kaip savotiškas mėsos pakaitalas, jie palaikė daugelį gyvybiškai svarbių žmogaus funkcijų, stiprino sveikatą, o tai turėjo įtakos ir populiacijos didėjimui, naujovių atsiradimui, kultūriniam, ekonominiam augimui. Garsus italų rašytojas, filosofas, semiotikas, medievistas Umbertas Ekas (Umberto Eco) yra parašęs straipsnį apie tai, kaip ankštinės kultūros išgelbėjo Vakarų civilizaciją. Kristijonas Donelaitis „Metuose“ taip pat minėjo ankštines kultūras: „Valgydavo būrai ne tik mėsą, bet ir daug daržovių: pastarnokų su morkom, ropių ir repukų (sėtinių griučkų), barščius su burokais, raugintą lapienę, žirnius su pupom, iššutintus puode...“ Siūlome išbandyti XV a. lęšių košės receptą: https://www.youtube.com/watch?v=tkkB7AhjGFM.

Paprastojo lęšio sėklos yra eksponuojamos nuolatinėje Valdovų rūmų ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 11 salė, 11.3 vitrina).