Publikuota 20221205
Aktualu iki 2022-12-11
XVI a. II p.
Medis, drožyba
Matmenys: 351 x 39 x 28 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso išorės archeologinių tyrimų 2007–2010 m. ataskaita, radinio inv. Nr. Md. 1.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 779/13203 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Lietūs lydi Lietuvą nuo pat jos susikūrimo iki šių dienų. Jie drėkina laukus ir miškus, tačiau žmonėms atneša ne tik gėrį. Liūčių metu ir šiais laikais apsemiamos žemesnės šiuolaikinių miestų dalys, nors esame sukūrę modernias lietaus nuotekų sistemas. O kaip buvo saugomasi nuo gausių lietaus kritulių XVI amžiuje?
Atliekant archeologinius tyrimus šalia Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rasti keli XVI a. antros pusės – XVII a. pirmos pusės statiniai, nukreipiantys vandenį tolyn nuo rūmų Vilnios link. Vienas iš tokių statinių aptiktas į šiaurę nuo rūmų šiaurės vakarų kampo. Šalia XVI a. septintajame dešimtmetyje pradėto statyti renesansinio Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos šiaurės vakarų korpuso kampinio kontraforso rastas medinis latakas. Pavyko išsaugoti 3,5 m ilgio latako apatinę dalį. Latako apatinė dalis buvo pagaminta iš maždaug 40 cm skersmens pušies (?) rąsto. Jame išskaptuotas apie 20 x 25 cm dydžio griovelis, kuriuo turėjo tekėti vanduo. Atsižvelgiant į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiuose ir rezidencijos aplinkoje rastus medinius latakus, galima spėti, kad iš viršaus latakas turėjo būti uždengtas skeltine lenta.
Latako pietinio galo išorėje, 30 cm nuo rąsto drūtgalio, yra iškirstos dvi kiaurymės, jų dydis – 14 x 16 ir 18 x 13 centimetrų. Tokios iškartos rąstų galuose būdavo iškertamos ruošiant medieną plukdyti upėmis. Rąstų galuose padarytos skylės buvo reikalingos plukdomiems sieliams sujungti. Tad ir rąstas, iš kurio pagamintas latakas, iki Vilniaus pilių atplukdytas upe. Išorinėje latako dalyje aiškiai matyti medienos defektas – įvijumas. Dėl jo tokia mediena laikoma netinkama įprastiems staliaus darbams atlikti, nes iš jos pagaminti dirbiniai linkę skilti, deformuotis. Gal ši aplinkybė ir nulėmė tai, kad iš šio rąsto pagamintas latakas, jis buvo užkastas žemėje.
Pristatomas latako fragmentas yra rytinė ir geriausiai išlikusi žemėje užkasto apie 30 m ilgio latako dalis. Latakas nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų kampo buvo tiestas į šiaurės vakarus ir kirto XIV a. trečiojo dešimtmečio Ankstyvosios mūrinės pilies šiaurinę gynybinę sieną (M 23). Toliau palei šios sienos išorę pasisuko į vakarus ir turėjo pasibaigti už Vilniaus Žemutinės pilies gynybinių sienų (13 il.).
Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografai Vytautas Abramauskas, Mindaugas Kaminskas
Architektė Rasa Abramauskienė