Grublėtosios keramikos indas

Grublėtosios keramikos indas
Aktualu iki 2026-07-12
V–VII a.
Molis
Dugno skersmuo – 16 cm
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo 2005 m. tyrimai. Archeologinių tyrimų ataskaita (rengiama), radinio inv. Nr. 11728.
 
2005 m. vykdant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų vidiniame kieme, juodos žemės sluoksnyje rastas vėlyvosios grublėtosios keramikos molinio indo apatinės dalies fragmentas – dugnas ir dalis sienelių. Indas datuojamas V–VII amžiumi. 
 
Grublėtoji keramika iš kitų keramikos rūšių išsiskiria paviršiaus apdirbimo technologija. Neišdegto indo išorinė pusė apdrebiama skystesne arba sausesne molio mase – su priemaišomis ar be jų, taip suformuojant nelygų, grublėtą paviršių. Tuomet gaminys džiovinamas ir išdegamas atviroje ugnyje. Balkanų pusiasalyje tokia keramika buvo žinoma jau V tūkstantmetyje prieš Kristų. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje ankstyvoji, smulkiai grublėta keramika atsirado I tūkstantmetyje prieš Kristų, manoma, pirmiausia Užnemunėje bei Vakarų Lietuvoje. Prabėgus tūkstančiui metų, šiose teritorijose paplito vėlyvoji, stambiai grublėta keramika. Rytų Lietuvoje ši keramika pakeitė iki tol čia egzistavusią brūkšniuotąją keramiką.
 
Paviršiaus apdirbimas – išraiškingiausias grublėtosios keramikos bruožas, išskiriantis ją iš kitų ornamentikos būdų. Grublėtas paviršius gaunamas indo sieneles aptepus papildomu molio sluoksniu. Labai dažnai apie papildomą molio sluoksnį liudija indo paviršiuje pastebimi įtrūkimai, atsiradę dėl skirtingo paties indo molio sluoksnių savybių. Antropologiniais duomenimis, vėsiame, drėgname ir debesuotame klimate indai, priklausomai nuo dydžio, sienelių storio, gali būti džiovinami 7–28 paras ir tik tada išdegami. Išdegimas atviroje ugnyje gali trukti apie dešimt minučių, o tai sutaupo kuro. Nustatyta, kad grublėtumas ženkliai padidina išorinio paviršiaus plotą, taip paveikdamas daugelį puodo fizinių savybių: atsparumą temperatūrų pokyčiams, šilumos atidavimą aplinkai, drėgmės pralaidumą. Tokį puodą lengviau suimti keliant, taip pat manoma, kad jis gali būti atsparesnis smūgiams.
 
Daugelis grublėtosios keramikos indų buvo naudojami kaip virimo puodai. Tai rodo vidinėse sienelėse išlikę maisto degėsių pėdsakai. Didesni puodai greičiausiai buvo skirti atsargoms saugoti.
 
Aptariamą indą galima pamatyti nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 4 salė, 4 vitrina).
 
Medžiagą parengė Milda Samulionytė-Zikarienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
Vengalis R. „Grublėtoji keramika Rytų Lietuvoje“, in: Lietuvos archeologija, t. 32, 2007, p. 105–132.
Valančius M. „Naujos įžvalgos apie geležies amžiaus keramikos gamybos technologiją, remiantis makroskopiniais, petrografiniais ir cheminiais duomenimis“, in: Archeologia Lituana, vol. 26, 2025, p. 203.

 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

20261116

Ši knyga – tai kalvinistų giesmynas ir maldynas su daugiabalsėmis (keturbalsėmis) liturginėmis giesmėmis lietuvių kalba.
Pirmą kartą „Kancionalas“ išspausdintas 1781 m. Karaliaučiuje, Hartungų spaustuvėje. Leidinys parengtas pagal 1653 m. Kėdainiuose išspausdintame evangelikų reformatų giesmių ir maldų rinkinyje „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ buvusį giesmyną, sudariusį kalvinistų giedamosios liturgijos pagrindą XVII–XVIII amžiuje. Psalmyną su giesmėmis iš lenkų kalbos išvertė ir šiam leidiniui parengė Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis-Telega (apie 1600 – po 1666). Pridėjus papildomus 8 psalmių vertimus ir 50 giesmių, 1781 m. buvo išspausdintas „Kancionalas“. Leidinį sudarė 108 lietuviškos psalmės, 207 lietuviškos giesmės ir trys priedai. Kalbinė analizė rodo, kad leidinio sudarytojas – vienas asmuo. Ilgą laikąmanyta, kad knygą parengė reformatų dvasininkas Mykolas Cerauskis (1753–1824). Tuo suabejojo tyrėjai Zigmas Zinkevičius, Ingė Lukšaitė ir Birutė Kabašinskaitė. Pastaroji atliko lyginamąją neabejotinai M. Cerauskio rengtų tekstų ir „Kancionalo“ analizę bei padarė išvadą, kad jis greičiausiai nėra leidinio sudarytojas. 

 

Plačiau

Publikuota: 2026-07-06 14:05 Atnaujinta: 2026-06-15 07:19
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika