Klepė smailia nosele

 

Klepėmis vadinama įsispiriama avalynė, kurios batviršis dengia tik priekinę pėdos dalį. Ši avalynė, šiandien mados pasaulyje geriau žinoma prancūzišku pavadinimu mule, turi ilgą ir įdomią istoriją.

 

Tokio tipo avalynė buvo avima jau senovės Romoje, o Viduramžių Europoje pasirodė tik XIV amžiuje. Ilgą laiką įsispiriama avalynė tarnavo kaip antbačiai, saugoję nuo šalčio, drėgmės ir purvo.

 

Viskas pasikeitė XVII a., ir tai buvo lūžinis momentas avalynės istorijoje: būtent šiuo laikotarpiu atsirado moteriški modeliai. Iki tol moterų ir vyrų avalynė dažniausiai skyrėsi tik dydžiu. Suknelėms atidengus kojas, moterų avalynė tapo ypač puošni. Tuomet pradėtos siūti ir elegantiškos moteriškos klepės aukštomis pakulnėmis, tapusios itin populiariu mados akcentu damų garderobe. Viena ryškiausių istorinių asmenybių, avėjusi prabangias klepes ir prisidėjusi prie jų populiarumo, buvo rokoko mados ikona Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė (1755–1793).

 

Įvairiai modifikuojant batviršio ir pakulnės formą, derinant įvairias medžiagas, buvo sukurta itin puošnių klepių modelių. Moteriškos klepės siūtos iš veršelio ir ožkos augalinio rauginimo ar baltos alūninio rauginimo odos, dažnai įvairiai dekoruotos. Oda puošta įspaudais, įpjovomis. Kita dekoro forma buvo tekstilinė aptrauka. Tam dažnai naudotas šilkinis aksomas, damastas, o vilnonio gobeleno fragmentai pasitarnaudavo kaip spalvingi puošybos elementai. Įsispiriama avalynė taip pat gausiai dekoruota siuvinėjimu, brangakmeniais, plunksnomis, puošniomis sagtimis. Tokios elegantiškos avalynės pakulnė dažniausiai būdavo figūrinė, išdrožta iš minkštamedžio.

 

Nepaisant į madą atėjusių itin puošnių modelių, tiek mieste, tiek kaime klepės ir toliau išliko praktiškas ir nebrangus apavas, kurį buvo galima greitai ir lengvai apsiauti ar nusiauti įeinant į patalpas ir išeinant iš jų. Įdomu tai, kad Europos šalių XVII a. datuojamoje archeologinėje medžiagoje pastebimas savadarbių klepių, perdarytų iš kitokio apavo nupjaunant kulno dalį, pagausėjimas. Tai rodo paprastų miestiečių ir kaimo gyventojų norą neatsilikti nuo mados, sekant turtingų ir kilmingų damų aprangos bei avalynės pavyzdžiu.

 

Paprastas, bet laikui nepavaldus klepių dizainas išliko aktualus šimtmečius. Šiandien klepės išgyvena renesansą. Jas renkasi tiek moterys, tiek vyrai, vertinantys patogumą ir madą.

 

Patogias ir stilingas klepes galima lengvai pritaikyti įvairiose situacijose – nuo kasdienių reikalų iki iškilmingų progų.

 

Pristatoma klepė datuojama XVIII amžiumi. Ji odinė, smailia nosele, buvusi su pakulne, tačiau ši, kaip ir daugelis apačios komplekto detalių, neišliko. Pakulnė, sprendžiant iš likusių tvirtinimo žymių, buvo medinė, greičiausiai figūrinė ir gana aukšta. Klepė pasiūta iš ožkos (batviršis) ir veršelio (vidpadis) odos, jai siūti naudotas augalinis pluoštas. Šiai klepei būdingi laikmečio mados bruožai. XVIII a. kostiumas pamažu kito, įgaudamas lengvesnes ir grakštesnes formas: išpopuliarėjo avalynė su pailginta noselės dalimi ir aukšta pakulne, panaši į pristatomą apavą. Klepės kraštas nupjautas, todėl tikėtina, kad ji perdaryta iš kito tipo avalynės. Aptariama klepė greičiausiai priklausė paprastai miesto moteriai, o ne turtingai damai.

 

Klepės detalės kartu su kitais odiniais dirbiniais buvo rastos 2004–2006 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigose. Čia buvo aptikta apie 1700 vnt. odinių radinių, datuojamų XVII–XIX amžiumi, kurių didžiąją dalį sudarė avalynės detalės ir jų fragmentai. Be odinių dirbinių liekanų, rasta ir kitokių medžiagų, naudotų avalynės gamybai: tekstilės fragmentų, medienos liekanų, metalinių vinučių. Šio archeologinio komplekso radiniai svarbūs tuo, kad reprezentuoja dar labai menkai pažįstamą XVII–XIX a. miestiečių avalynę.