Lameliaro šarvų plokštelė su kniede

 

Vilniaus Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų teritorija išsiskiria itin gausiu archeologinių radinių kiekiu. Žemutinės pilies XIV–XV a. sluoksniuose aptikti unikalūs artefaktai reikšmingai papildė to meto Lietuvos ir visos Europos asmeninės karių ginkluotės ir ypač šarvuotės pažinimo lauką. Archeologinėje medžiagoje galima išskirti tris skirtingus plokštelinių šarvų tipus – lameliarą, žvyninius šarvus ir brigantinas. Kai kurie šarvų tipai amžiams bėgant keitė vieni kitus arba lygiagrečiai laiko atžvilgiu egzistavo vieni šalia kitų. Prie trijų plokštelinių šarvų tipų pridėjus dar kitus šioje aplinkoje rastus šarvų tipus (grandinius, įtvarinius bei plokštinius), galima drąsiai teigti, kad Vilniaus Žemutinės pilies ir Valdovų rūmų teritorija išsiskiria didžiausia archeologų aptiktų šarvų tipų įvairove iš visų Europos pilių ir rezidencijų.

Lameliaro šarvų detalės sudaro vieną gausiausių plokštelinių šarvų kolekcijų iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos. Šio tipo šarvų plokštelės čia gana unikalios ir įvairios, kai kurios jų ornamentuotos ar net paauksuotos. Lameliaro šarvai sudaryti iš mažų plokštelių, kurios viena su kita surišamos siaurais dirželiais arba virvelėmis, ištraukiamomis per jose esančias skylutes. Taigi, analizuodami šių plokštelių tvirtinimo skylučių išsidėstymą, tyrėjai dažnai atkreipia dėmesį, kad kai kuriose detalėse jos išsidėsčiusios netaisyklingai. Skirtingą skylučių išsidėstymą turėjo lemti rišimo būdas, plokštelių kiekis ir jų bei kaimyninių (iš visų keturių pusių) detalių išsidėstymas. Atidžiau žvelgiant į skylučių dydį, formą ir metalo aplink kiaurymę išlinkimo specifiką, matosi, kad pavienės skylutės kai kuriose plokštelėse buvo padarytos vėliau. Tikriausiai tai pagalbinės, tvirtinant plokšteles atsiradusios, kiaurymės. Palyginti su dauguma paprastų šių šarvų skylučių plokštelėse, šios yra šiek tiek didesnės, kartais kiek besiskiriančios forma nuo šalia esančių ir šiek tiek deformuotais (išlinkusiais) pakraščiais. Visa tai liudija, kad jos buvo padarytos vėliau nei kitos, panaudojant kitokį įrankį ir būdą. Labai panašu, kad šios skylutės tiesiog grubiai iškaltos lameliaro plokštelėse. Papildomų skylučių kalimas gali byloti ne tik apie šarvų gamybos metu atsiradusias plokštelių tvirtinimo (rišimo) problemas, bet ir apie nevienkartinį jų panaudojimą. Plokštelių antrinio panaudojimo tikimybei neprieštarauja ir kultūrinio sluoksnio datavimas – XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Mat šiuo laikotarpiu, gerokai pasunkėjus ir vis tobulėjant šarvuotei, lameliaras palaipsniui tapo savotišku anachronizmu. Geriausiai žinomas lameliaro antrinio panaudojimo pavyzdys yra šarvų komplektas Nr. 25 iš Visbio mūšio (1361) masinės kapavietės, jame panaudotos ir kniedės papildomai tvirtinant ir tobulinant lameliaro šarvus.

 Antrinio šio šarvų tipo panaudojimo atvejis žinomas ir Vilniuje. Vadinamoji plačioji jungiamoji detalė rasta tyrinėjant Žemutinės pilies Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigas. Be būdingos formos ir skylučių išsidėstymo, ji turi ir vieną šiam šarvų tipui nebūdingą bruožą – kniedę, įkaltą tiesiajame dengiamajame krašte. Šalia jos, ties tuo pačiu kraštu, yra ir 4 mm skersmens skylutė. Ji didesnė nei įprastos rišimo skylutės ir atitinka kniedės skerspjūvį, todėl beveik nekyla abejonių, kad šios plokštelės dengiamajame krašte kadaise buvo dvi kniedės. Gali būti, kad aptariama detalė, kaip ir dvi kniede sujungtos plokštelės, buvo tvirtinama prie kokio nors pagrindo – dėl tiesiojo krašto netinkamumo gretutinei plokštelei dengti, o perkniedyta jau turėjo atlikti kraštinės vaidmenį. Taigi, atrodo, kad ne tik Visbio miesto kariai, bet ir Vilniaus pilių įgula pragmatiškai išnaudojo jau kiek morališkai pasenusius lameliaro šarvus – juos perdarydavo pagal to meto laiko dvasią.