Klavicho mūšis

 

Eksponatas 2024 m. gegužės 14 d. įsigytas iš antikvariato „Cortona Fine Art“ (Milanas, Italija)

 

VIII a. beveik visą Ispaniją užvaldė iš Afrikos įsiveržę musulmonai arabai. Ispanija tapo Damasko kalifato provincija, o vėliau – nepriklausomu emyratu. Neužkariautoje šiaurinėje dalyje prasidėjo rekonkista – krikščionių karalysčių kova su musulmonais.

 

Paveiksle pavaizduotas 844 m. gegužės 23 d. netoli Klavicho miesto šiaurinėje Ispanijos dalyje įvykęs mūšis. Tai buvo vienas didžiausių rekonkistos mūšių, kuriame susikovė Astūrijos karaliaus Ramiro I (790–850) ir Kordobos emyro Abd ar Rachmano II (792–852) kariuomenės. Pasak legendos, per kautynes pasirodė ant balto žirgo jojantis šv. Jokūbas ir padėjo nugalėti Kordobos emyrato kariuomenę. Paveikslo centre pavaizduotas raitas, baltus drabužius dėvintis šv. Jokūbas, kairėje rankoje jis laiko didelę baltą vėliavą, o dešinėje – iškėlęs kalaviją. Šventasis nutapytas kovojančių karių apsuptyje ir tolumoje esančios Klavicho pilies fone. Iš viršaus mūšį stebi angelų grupė, pavaizduota debesų apsuptyje.

 

Jokūbas Vyresnysis, arba Didesnysis, buvo vienas iš apaštalų, Zebediejaus ir Salomės sūnus. Kaip ir jo brolis evangelistas Jonas, jis buvo žvejys. Apaštalai Jokūbas, Jonas ir Petras buvo vieni iš artimiausių Jėzui žmonių. Jokūbas Vyresnysis kaip apaštalas skelbė Evangeliją po visą pasaulį. Būdamas 44 metų, jis grįžo į Jeruzalę, kur Erodo Agripos I įsakymu buvo suimtas ir nužudytas nukertant galvą. Jokūbas buvo pirmasis apaštalas kankinys. Jo kūnas buvo nuvežtas į Ispaniją ir palaidotas Komposteloje.

 

Apaštalas Jokūbas dailės kūriniuose dažnai vaizduojamas kaip Ispanijos globėjas ir šventasis, jojantis ant žirgo, su vėliava arba kalaviju rankose. Kartais vaizduojamas dėvintis piligrimo arba kario aprangą, o jo žirgas kanopomis trypia saracėnus. Apaštalo Jokūbo Vyresniojo palaidojimo vieta Komposteloje iki šiol yra viena lankomiausių katalikų piligrimystės vietų, į kurią veda Šv. Jokūbo kelias.

 

Paveikslo autorystė priskiriama garsiam XVII a. italų tapytojui Melchiorui Gerardiniui. Milane gyvenęs ir dirbęs dailininkas buvo artimas savo mokytojui ir uošviui Džovaniui Batistai Krespiui (Giovanni Battista Crespi, 1573–1632), vadintam Čeranu (Cerano). Po jo mirties M. Gerardinis paveldėjo Dž. B. Krespio namą ir dirbtuves, baigė dalį jo pradėtų darbų ir pagal mokytoją imtas vadinti Čeraninu (Ceranino).